Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

TėVYNėS ILGESIO BELAISVIS VERžIASI NAMO

Ingrida NAGROCKIENÄ–

2012−05−26

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Virginijus Glinskis labai pasiilgo lietuviškos gamtos. Kirgizijos kalnai, anot jo, niekada neprilygs mūsų miškams.
Nuotrauka iš Virginijaus Glinskio archyvo
Šiandien emigracija Lietuvoje tapo tokia įprasta, kad net nebeklausiame, ar savo gimtinę paliekančiam tautiečiui liūdna, ar jis ilgisi savo krašto. Juk jis bet kada gali apsigalvoti ir grįžti namo. Visai kitaip turbūt jaučiasi kupiškėnas Virginijus Glinskis. Keturiasdešimt aštuonerių vyras jau du dešimtmečius nematė Lietuvos. Į tolimąją Kirgiziją dar sovietmečiu išvykęs jis svetimoje šalyje prarado asmens dokumentus ir buvo priverstas kurtis toli nuo tėvynės. Tačiau šiandien pavargęs nuo sunkaus gyvenimo Kirgizijoje ir namų ilgesio vyras labai nori grįžti į Lietuvą.

Susirado per laikraštį

V. Glinskio kelias į Lietuvą gali būti ilgas ir gana keblus. Vyras pagalbos pasiekti gimtinę paprašė ir „Kupiškėnų minčių“ redakcijos, kuri jam padėjo surasti čia likusius giminaičius. Dar 1988 metais iš Lietuvos į statybas Šiaurės Rusijoje išvykęs kupiškėnas nuo to laiko savo tėvynės taip ir nebematė.
Čia liko jo motina ir dvi seserys. Kurį laiką Virginijus su jomis bendravo telefonu, laiškais, tačiau paskutinius penkerius metus prarado bet kokį ryšį.

Vieną dieną dirbdamas vairuotoju vyriškis Rusijoje sutiko lietuvį iš Noriūnų, kuris jam atidavė „Kupiškėnų minčių“ laikraštį.
„Jau penkerius metus nekalbėjau su mama, kitais artimaisiais. Ir kažkaip vieną dieną prisiminiau tą laikraštį, nusprendžiau paskambinti į redakciją ir paprašyti pagalbos“, - apie pirmuosius žingsnius susigrąžinti praeities dalelę interneto pagalba iš Kirgizijos pasakojo V. Glinskis.

VidurinÄ—je Azijoje, valstybÄ—je prie pat Kinijos sienos, paÅ¡nekovas apsistojo 1993 metais. O į Å¡iÄ… Å¡alį  jį atginÄ— skausmingos skyrybos. „Po armijos mane iÅ¡siuntÄ— į komjaunimo statybas Å iaurÄ—s Rusijoje. ÄŒia vedžiau, gimÄ— vaikai, bet teko skirtis ir viskÄ… palikti. Važiavau kur akys vedÄ—. Taip ir atsiradau Kirgizijoje“, - sakÄ— Virginijus.

PradÄ—jo naujÄ… gyvenimÄ…

Svetimoje šalyje pašnekovas susirado darbą - turėjo vairuotojo pažymėjimą, todėl sėdo už automobilio vairo. Tačiau kartą po autoavarijos iš jo pavogė visus asmens dokumentus. Taip, kupiškėno žodžiais, jis tapo Kirgizijos „belaisvis“.
 â€žVisus tuos metus pragyvenau be paso ir man jo neprireikÄ—, nes Kirgizija tokia Å¡alis, kur korupcija itin didelÄ—. ÄŒia viskÄ… nusipirksi už pinigus. TodÄ—l ir kirgiziÅ¡kÄ… pasÄ… prieÅ¡ penkerius metus nusipirkau, nors jo iÅ¡davimo datÄ… valstybinÄ—s institucijos darbuotojai užraÅ¡Ä— 1987 metus“, - pasakojo V. Glinskis.

Kirgizijoje priverstas pasilikti vyras susirado kitą žmoną, nusipirko namą netoli sostinės Biškeko Šopokovo mieste. Ir netgi ėmėsi verslo - atidarė medžio baldų cechą, kur įdarbino penkis darbuotojus. Bet atsilaikyti prieš vietinių gyventojų konkurenciją, pasak pašnekovo, buvo labai sunku ir kupiškėnui teko griebtis kitos veiklos. Dabar lietuvis važinėja į Kiniją, kur perka gėles ir jas parduoda kirgizams.
„Jie labai nemėgsta baltaveidžių, ypač rusų. Visi geriausi darbai ir visos privilegijos tik patiems kirgizams. O mes, kitataučiai, laikomės, kaip išeina“, - apie svetimšalio gyvenimą Kirgizijoje kalbėjo vyriškis.

Virginijaus žiniomis, Kirgizijoje šiuo metu jis gyvena vienas iš Lietuvos. Anksčiau šioje šalyje buvo dar du lietuviai. Tautiečiai dažnai susitikdavo, švęsdavo lietuviškas šventes, dainuodavo, bendraudavo.

Paskatino žmonos nelaimė

„Šiandien čia likau vienas ir noriu namo. Galiu meluoti sau, kad dar pakentėsiu, bet tikrai labai noriu. Jūs pamėginkite tiek laiko palikti savo kraštą“, - vis kartojo lietuvių kalbos nė kiek neprimiršęs kupiškėnas.
Jo užmojus grįžti į Lietuvą dar labiau paskatino žmonos nelaimė. Moteris pateko į avariją ir patyrė didelę traumą. O vietiniai gydytojai, pasak pašnekovo, tik pablogino jos būklę.
„Kaip ir sakiau, čia viską gali nusipirkti už pinigus: kyšius ima ir policija, ir teismai, ir valstybinės institucijos. Todėl ir gydytojai pas mus su pirktais diplomais, o iš tiesų net danties išrauti nesugeba. O be to, čia draudimo nėra, tad ir medicinos paslaugos mokamos. Taigi už žmonos gydymą sumokėjau ne vieną tūkstantį dolerių ir jai nuo tokio gydymo tapo tik blogiau“, - sakė V. Glinskis.

Dabar vyras nusprendė parduoti namus, iš tų pinigų palikti Kirgiziją bei persikelti į Lietuvą arba Vokietiją, kur gyvena jo žmonos vaikai.
„Išvažiuoti į Europą mums labai brangu - 500 eurų reikia vien tik vizai ir kitiems dokumentams susitvarkyti“, - sakė pašnekovas.
Lietuvis pagalbos bandė ieškoti ir Lietuvos konsulate Kirgizijoje. Lietuviškai net nekalbantis konsulas, anot jo, mažai padėjo. Valdininkas tik sudiktavo, kokius dokumentus V. Glinskis privalo jam pristatyti iš Lietuvos, kad galėtų grąžinti jam lietuvišką pasą.
Todėl neseniai telefonu susisiekęs su surastais jo artimaisiais vyras paprašė atsiųsti jam į Kirgiziją reikalingus dokumentus. Pirmasis pokalbis po tiek metų, pasak pašnekovo, nebuvo itin sklandus: iš jaudulio vyras nebežinojo, nei ko klausti, nei ką apie save papasakoti.

ViskÄ… valdo pinigai

Paklaustas, kaip įsivaizduoja Lietuvą, kurios nematė net du dešimtmečius, V. Glinskis prisipažino gaunantis mažai informacijos apie savo tėvynę. Internetu naudojasi labai retai, o spaudoje tokių žinių nebūna.
„Galiu tik įsivaizduoti, kad pas jus labai tvarkingi ir švariai gyvenantys žmonės. O Kirgizijoje taip nėra - čia žmonės nesirūpina aplinka. Viską užgožė pinigai - viską pamiršti ir galvoji, tik kaip jų gauti“, - pasakojo kupiškėnas.
Visos šios šalies sritys, anot jo, sukasi aplink popierinį valdovą. Kadaise buvusi ypatinga kirgizų kultūra taip pat užgeso. Žmonės, Virginijaus pasakojimu, nei bedainuoja, nei bešoka.

Visas kirgizų gyvenimas, pasak jo, sukasi tarp parduotuvės, automobilių plovyklos, degalinės ir turgaus.
Vidutinis vietinio gyventojo atlyginimas čia siekia apie 100 dolerių. Už juos lietuvis teigė pragyvenantis vos savaitę, nes vien tik mėsos kilogramas kainuoja 7 dolerius. Todėl šalyje daug benamių ir vargetų.
„Valstybė Kirgizijoje žmogumi nesirūpina - jis įpratęs čia pats galvoti, kaip išlikti. Nėra čia nei darbo biržos, nei draudimo, nei kokių nors pašalpų kaip Lietuvoje. Neturi pinigų, tai ir badauk“, - teigė pašnekovas. Be to, ir už įdarbinimą kirgizai darbdaviui atiduoda pirmąjį savo atlyginimą.

Jau valgo prisirpusias vyšnias

Paklaustas, ar kas nors patinka Vidurinės Azijos valstybėje, Virginijus teigė, kad jam malonus Kirgizijos klimatas. Čia jau kovo mėnesį buvo vasara. O dabar kepina 35 laipsnių karštis ir galima prisivalgyti prinokusių vyšnių. „Sodo derlius būna vienas. Bet per vasarą žmonės šienauja tris kartus“, - pasakojo pašnekovas.
Nors žemės ūkis kalnuotoje šalyje nėra itin plačiai vystomas. Tam, pasak V. Glinskio, reikia drėkinimo sistemos.

„Aš labai mėgstu lietuviškus miškus, kur gali pasigrybauti. O čia vien kalnai, žvyras, akmenys. Jei ir yra kur nors vandens telkinys, visur privačios valdos ir tikrai neįlįsi pameškerioti“, - apie Kirgizijos gamtą kalbėjo pašnekovas.

Nežino, kaip sūnui padėti

Grįžti į Lietuvą kupiškėnas pasiryžęs jau per du artimiausius mėnesius. Pirmiausia, ką žada padaryti parvažiavęs vyras, tai aplankyti savo močiutės, kuri mirė prieš jam išvykstant į Rusiją, kapą. Po to vyras aplankys savo gimines ir šeimą.
V. Glinskio motiną Genovaitę Blaževičienę „Kupiškėnų mintys“ rado Palėvenės kaime. Čia moteris gyvena jau daug metų. Lankantis jos namuose klegėjo būrys anūkų, kurie atbėgo iš gretimo Noriūnų kaimo. Jame gyvena Virginijaus sesuo Diana. Antroji sesuo Rita įsikūrusi Panevėžyje. Virginijus šeimoje buvo vyriausias vaikas. „Labai pasiilgau sūnaus, noriu jį pamatyti. Kalbėjome vakar telefonu, bet ką gali papasakoti telefonu po tiek metų“, - jaudulį tramdė iš Kirgizijos vaiko laukianti Genovaitė.
Moteris teigė nežinanti, kaip jam padėti su dokumentais. Ne visus juos motina sugebėjo rasti, o kaip nugabenti siuntinį tokį ilgą kelią net neįsivaizduoja. Todėl šitą uždavinį ji perdavė dukrai Dianai.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 007

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]