Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

IšGYVENęS AFGANISTANO KARO BAISUMUS, RAGINA BURTIS LIKIMO BROLIUS

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2012−05−12

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Romas Levonas ragina burtis Afganistano karo dalyvius kupiškėnus.
AutorÄ—s nuotrauka
Apie dešimt metų (1979-1989 m.) trukęs Sovietų Sąjungos ir Afganistano karas skaudžiai atsiliepė ir Lietuvos žmonėms. Iš mūsų respublikos šiame kare dalyvavo apie 5 tūkst. šauktinių. Iš jų 96 žuvo, apie 100 tapo neįgalūs. Tačiau dalyvavimas kare vienaip ar kitaip paveikė visus. Kas apskaičiuos šių jaunų vaikinų patirtą moralinę žalą? Nenusisekęs asmeninis gyvenimas, nesugebėjimas integruotis į taikos meto kasdienybę, alkoholizmas, ligos, savižudybės, artimųjų nerimas ir sielvartas - tai vis dalyvavimo tame kare kaina.
Iki šiol Afganistano karo dalyviai Lietuvoje nesulaukia reikiamo valdžios ir visuomenės dėmesio. Dalis jų yra susibūrę į sąjungas ir bando spręsti savo problemas. Suburti mūsų rajone gyvenančius šio karo dalyvius nori ir Aluotų kaime gyvenantis Romas Levonas.

Reikia siekti nukentÄ—jusiojo teisinio statuso

„Turiu negalią. Afganistane patyriau smegenų sutrenkimą. Protarpiais kamuoja priepuoliai, depresija. Netekau darbo medienos įmonėje. Susirasti kitą sunku. Dabar dėl kare patirto sužeidimo tegaunu 480 Lt netekto darbingumo (invalidumo) pensiją. Pabendrauju su buvusiais Afganistano karo dalyviais iš Rokiškio rajono. Ten jie yra susibūrę į stiprią organizaciją, vienijančią 52 narius. Iš jų sužinojau, kad jau keičiami rusiški lengvatų pažymėjimai, išduoti Afganistano karo dalyviams. Iš tos organizacijos vadovo Eimanto Bieliūno gavau asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 m. okupacijos, anketos ir prašymo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centro vardu formas. Jas reikia užpildyti norint, kad būtų pripažintas nukentėjusiojo asmens teisinis statusas. Gal po to bus galima gauti tam tikrų lengvatų gydantis, įsidarbinant, gal ir netekto darbingumo pensija bus didesnė. Nukentėjusiems kare ir jų šeimoms tokios paramos tikrai reikia. Daugelis mano likimo brolių verčiasi sunkiai. Pasikeitus valdžiai jie neteko sovietmečiu priklaususių gydymosi, reabilitacijos lengvatų ir kitų privilegijų. Kartais žmonės nesupranta, kad to meto šauktiniai ne savo noru buvo vežami kariauti, o priverstinai. Iki pat paskutinės minutės buvo nesakoma, į kokį dalinį ir kur būsime nukreipti po mokymų. Atsisakius atlikti būtinąją karinę tarnybą, tiesiausias kelias tuo metu buvo tik į kalėjimą.

Kol kas į mano kvietimą laikraštyje susiburti atsiliepė tik du buvę Afganistano karo dalyviai kupiškėnai. Jie pritaria mano idėjai. Tad kviečiu visus likimo brolius kartu spręsti mums iškylančias bėdas, bendrauti, praleisti laisvalaikį. Kasmet yra rengiami respublikiniai Afganistano karo veteranų sąskrydžiai“, - kalbėjo R. Levonas.

Tarnybos peripetijos

Vyriškis papasakojo, kaip jis, devyniolikmetis vaikinas iš Aluotų kaimo, dirbęs kolūkyje mechanizatoriumi, atsidūrė Afganistano karo sūkuryje. Į tuometinę privalomąją karinę tarnybą buvo pašauktas 1985 m. rudenį ir atsidūrė Turkmenistane. Iš pradžių buvo slepiama, kad čia rengiamuose kariniuose mokymuose šauktiniai yra ruošiami tarnybai Afganistane. Apie tai kareivėliai sužinojo, kai susodino visus į lėktuvą. Nebeliko nieko kita, tik susitaikyti su likimu.

„Nusileidome Kabule. Čia suskirstė visus į dalinius. Aš patekau į dalinį, saugojusį Kabulo aerouostą. Tarnybos vieta buvo ne pati blogiausia, bet kartkartėmis reikėjo lydėti karines kolonas, per kalnus vykstančias į Rusiją ir atgal. Be krovinių jų vilkstinių beveik niekada nepuldavo. Grįžtant su degalų ir kitokios amunicijos kroviniu karinė kolona būdavo nuolat puldinėjama vietinių, kovojusių partizaninį karą prieš sovietų kariuomenę ir prokomunistiškai nusiteikusius savo tautiečius. Vienos tokios atakos metu mano vairuojama mašina užvažiavo ant minos. Visas ekipažas žuvo, o aš atsipeikėjau ligoninėje po stipraus galvos sutrenkimo. Tarnauti man buvo likę nebedaug.”

“Po mėnesio, praleisto Kabulo ligoninėje, buvau demobilizuotas. Dar vieną mėnesį gydžiausi ligoninėje Lietuvoje. Tuo laikotarpiu namiškiai dėl manęs labai prisinervino, net mintyse jau buvo palaidoję. Mat keletą mėnesių neturėjo iš manęs jokios žinelės. Iki tol vis kai ką apie save jiems parašydavau. Tačiau apie tikrą padėtį tarnybos vietoje, patirtus sunkumus ir kitokias negeroves negalėjau užsiminti. Visi laiškai, kareivių siunčiami namiškiams, buvo tikrinami. Jei rašydavai, kad kas nors blogai, tai nepraleisdavo. Mano dalinys turėjo specialaus dalinio statusą. Tai net kai kurių nuotraukų neleido pasiimti vykstant namo“, - dalijosi prisiminimais apie tarnybą Afganistane pašnekovas.

Apie skurdÄ… ir kontrabandÄ…

R. Levonas tarnaudamas Afganistane šiek tiek susipažino ir su tenykščių žmonių gyvenimu. Pasak jo, kaimuose jie verčiasi sunkiai. Gyvena moliniuose nameliukuose. Augina ožkas, avis, asilus, mintančius skurdžia kalnų augmenija. Žemė ten - pustomas smėlis. Kai palyja, jis virstąs kibia, klampia mase, o kai perdžiūna - akmeniu. Gal todėl ten niekas žmonių nelaidoja į žemę. Mirusysis yra nunešamas į kalnus ir apkraunamas akmenimis, kad jo palaikų laukiniai žvėrys neištąsytų. Per kelerius metus tie palaikai virsta sudžiūvusiomis mumijomis.

Anot R. Levono, dabar tarnaujantys Afganistane kariškiai yra kur kas geriau viskuo aprūpinti. O jiems tekdavo pasisotinti sausu kareivišku daviniu. Maisto prisidurdavę parduodami vietiniams degalų. Palyginti su tuo metu armijoje klestėjusia ginklų ir kitokia kontrabanda (metaliniuose karstuose iš ten į Sovietų Sąjungą būdavo vežami ne tik žuvusieji, bet ir ginklai), tai buvusi nedidelė nuodėmė. Į lietuvius kareivius vietiniai žiūrėdavo palankiau (atpažindavo iš akcento) nei į rusus. Tačiau reikėdavo neprarasti budrumo. Nuolat tvyrojo įtampa ir akistatos su mirtimi baimė. Svetingai kišlako (kaimo) gyventojų priimti kareiviai galėjo po minutės sulaukti šūvio už nugaros.

Kariauti Afganistane buvo sunku. To karo metu sovietų armijos priešininkai buvo neblogai aprūpinti palydoviniu ryšiu, kita amunicija. Juos tuo metu rėmė ir amerikiečiai. Vietiniai žinojo visus kalnų keliukus, lengvai galėjo pranykti persekiojami urvuose, kuriais yra sujungti ištisi kišlakai. Paprastai kareiviai į tuos urvus giliau nelįsdavo. Buvo labai pavojinga. Pamėtėdavo ten sprogmenų pavymui bėgliams ir tiek.

Pašnekovas sakė ragavęs net gyvatienos. Kartu tarnavę tadžikai ir uzbekai sugebėdavo pasigauti gyvatę ir iš jos pagaminti ungurio skonio, tik gal šiek tiek liesesnį kepsnį. Miegoti dažniausiai tekdavo mašinose, palapinėse. Netikėti užpuolimai, susišaudymai buvo tapę jo kareiviško gyvenimo kasdienybe. Tik sugrįžus į karinę bazę, apsistodavo kartoniniuose nameliuose su šildymu. Žiemą ten naktį oro temperatūra nukrisdavo iki 3-4 laipsnių šalčio, o dienomis pakildavo iki 30 laipsnių karščio.

Karo atgarsiai

Pasak R. Levono, grįžęs iš karinės tarnybos namo jis dar ne vienerius metus miegodavęs po pagalve peilį pasikišęs. Tas įprotis buvo likęs iš tarnybos Afganistane. Tokioje karinėje parengtyje ten reikėjo būti kasdien. Buvo atsitikimas, kai sargybai užmigus afganistaniečiai visą būrį miegančių kareivių išpjovė. „Visi kariavę grįžta psichiškai vienaip ar kitaip suluošinti. Oficiali statistika neatspindi, kiek iš tikro nukentėjo, mirė žmonių, karo baisumų paveikti. Antai vienas mano pažįstamas panevėžietis iš Afganistano grįžo be kojos ir po kiek laiko nusižudė. Aš pats be vaistų negaliu apsieiti. Jie kainuoja nemažai. O reikia gyventi, šeimą išlaikyti. Pats namą remontavau, visus patogumus jame įsirengiau. Belikusi vidaus apdaila. Tačiau darbų tų dar negaliu užbaigti. Ir pinigų, ir sveikatos stygius juos verčia atidėti. Laimė, kad žmona dar turi darbą, kad įstengiame namuose ūkiškus darbus nudirbti. Laikome karvutę, telyčaitę, užsiauginame paršelį, daržovių. Kitaip būtų striuka. Turiu tris vaikus. Sūnus jau suaugęs, viena dukra mokinė, o mažąją vežiojame į darželį.

Mano paties gyvenimas sugrįžus iš Afganistano iš pradžių nebuvo rožėmis klotas. Nenusisekė pirmoji santuoka. Su pirmąja žmona buvome į alkoholį panirę. Ji mirė. Iš to liūno mane išgelbėjo antroji žmona. Esu jai už tai labai dėkingas. Atsisakiau taurelės, nerūkau. Manau, visiems mano likimo broliams, mūsų šeimoms visgi reikėtų didesnio valdžios dėmesio ir paramos bei visuomenės palaikymo sprendžiant socialines problemas“, - įsitikinęs pašnekovas.

Romas Levonas 1986 m., kai tarnavo Afganistane.

Aluotiškis Romas Levonas (dešinėje) su karinės tarnybos Afganistane draugais.
Nuotraukos iš Romo Levono asmeninio albumo


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 999

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]