Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Nuomonės

Į PELKę įBRIDęS AULINIUS PAMESI

Rytas STASELIS

2014−05−27 0

Po pirmojo rinkimų turo nakties laukiau, kuo pasibaigs socialdemokratų lyderių bambėjimas apie tai, kad „negerai, kada partijos kandidato į prezidentus rezultatas TAIP atsilieka nuo partijos reitingo“, kad „partijos kandidatas turi vartoti atkaklesnę retoriką“, kad „jeigu būtų kandidatavęs partijos lyderis, būtų kitas rezultatas“ ir t. t.
Intrigos nebebuvo, nes iki antrojo rinkimų turo mažai laiko. Tūkstančiai žmonių balsavo jau šį sekmadienį.

Taigi Zigmanto Balčyčio rinkimų kampanijos korekcija buvo kažkokia labai banali. Iš įdomaus, socialdemokratų partijos iškelto kandidato jis tapo nuobodžiu LSDP personažu, kurio vaidmenį paskutinėmis dienomis galėjo atlikti bet kuris Jonaitis, Petraitis ar Kazlaitis, į švarko atlapą įsisegęs raudonos rožės simbolį.

Tikriausiai p. Balčyčio rinkimų kampanijos strategai jam patarė nebeišdirbinėti ko nors nauja, „sugrįžti į šeimą“ ir politiniuose žaidimuose, viešuose debatuose remtis tuo, kas sukaupta ir politine patirtimi patikrinta. Toji patikrinta populiariosios politikos retorikos konstrukcija remiama keliais magiškais banginiais.

1. Kubilius yra politikos nevykėlis, todėl 2008–2009 m. dėl savo netikėtinos kompetencijos šalį suvarė į ožio ragą. Ir dar kodėl nesikreipė paramos į tarptautinį valiutos fondą (TVF).
Jeigu prisimintume tais pačiais laikais LSDP siūlomą alternatyvą, tai čia jokio TVF nebuvo nė kvapo. Buvo tiesiog: imkime kuo daugiau pinigų ir taip pristimuliuokime ekonomiką, kad visos institucijos, verslas jaustų ilgą stimuliuotą palaimą. Ingrida Šimonytė galėtų ta proga papasakoti, kokios perspektyvos buvo galimos, svarstant pinigų lietaus suformavimą.

Dar esą svarbu, kad į TVF kreipėsi (ir labai protingai) kaimyninė Latvija. Tai pranašumas, kuriuo remiasi valdantieji socialdemokratai. Matyt, Latvijos aktualijomis nesidomėję nei tada, nei dabar. Nežino, viena vertus, apie daug graudesnius socialinius praradimus toje visuomenėje po TVF vėliava. Kita vertus, nesuvokia kito tai visuomenei svarbaus aspekto: kadangi latviai savo krizę tvarkė vadovaujami TVF, o ne patys, iš krizės jie išėjo ne konsoliduota visuomenė, o dar labiau susiskaldžiusi į dvi bendruomenes, kurias jungia nebent Rygos „Dinamo“ ledo ritulio klubas. Jie prarado galimybę priimti autentiškus nacionalinius prieškrizinius sprendimus. Skirtingai nei Lietuva.

2. Socialinė atskirtis, pensijos, minimali mėnesio alga – duosime, aprūpinsime, kompensuosime, didinsime. Diskutuoti su šiuo banginiu yra neįmanoma, šis rinkimų šūkis vožia kone automatu į 1992-uosius, kada Demokratinė darbo partija kėlė šūkį „Darbas, Dora, Darna“ kartu su p. Bradausku (ne su Brazausku, Navicku ir kitais, o iš neviešų kanalų čia labai tiko „Vsio zakonno...“).

3. Taip, dar karo nebus, žada p. Balčytis. Na, visai ypatingas tipas. Jeigu būtų prezidentu, ko gero pasistengtų, kad Lietuvos aplinkoje prisirpusiems militaristams-ekspansionistams nebūtų preteksto pradėti čia dar vieną pasaulinį karą. Tačiau kad p. Balčytis galėtų užtikrinti taiką globaliame pasaulyje, net aplinkiniame regione – tai ne nuo jo priklauso.

4. Eilinė, banali ir iš tikrųjų nieko nereiškianti iniciatyva „sutvarkyti santykius su rusais“. Ponas Balčytis it iš baobabo iškritęs. Tarsi nebuvo jau šios valdančiosios koalicijos iniciatyvų ir rinkimų kampanijos pažadų dėl saulės iš Rytų. Praėjo vos metai, o užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus leksika yra tokia, kokios nebuvo net Audroniaus Ažubalio laikais.

Absoliučiai nenuostabu. Nes apeliacijos į „geresnius santykius su rusais“ tėra rinkimų rinkodaros konstrukcija, paremta dalies visuomenės nostalgija. Tačiau tuo pat metu visi protingi žmonės supranta: Rusija – nebe sovietija, ten valdo pusbandičiai saugumiečiai ir svarbiausia yra tai, kad jie daro labai savanaudišką verslą. Jei nori verstis su jais kartu – gauni sąrašėlį išankstinių reikalavimų, taip pat ir apie tai, kiek kartų per dieną privalai palaistyti čia palaidotų sovietų karių kapus.

5. Kritika buvusiųjų emigracijos nestabdymo, energetikos politikos, kur apskritai nėra apie ką diskutuoti.
Taigi p. Balčytis, patekęs į antrąjį turą apsiginklavo įprasta LSDP retorika ir kaip pretendentas į prezidentus tapo visiškai pilkas. Suprantu, kad tai yra politinės rinkodaros priežastis. Dar geriau suprantu, kad p. Balčytis savo viduje, ko gero, yra šiek tiek kitoks socialdemokratas, kuris tam tikrą politinę leksiką vartoja tik tada, kada reikia. Tačiau problema tokia, kad nuėjęs vienąsyk į populistų gretas, iš jų labai lengvai neištrūksi.

Kita vertus, p. Balčyčio ambicijų nudrenavimas iki įprastos LSDP retorikos, kurią girdime maždaug nuo 2008-ųjų, neišvengiamai verčia prisiminti, ką p. Balčytis padarė būdamas susisiekimo ir finansų ministru. Giliavandenio uosto Klaipėdoje ir euro įvedimo projektai, kurių naudos rezultatai yra apskritas nulis. Ir ta proga kyla dar rimtesnis klausimas: o ką darys p. Balčytis, pralaimėjęs prezidento rinkimus, užimdamas ES komisaro poziciją. Nes neturi nei idėjų, nei valios jas įgyvendinti.

Tokia yra populizmo kaina: tarsi sieki prezidento posto, pasirenki atitinkamą retoriką ir, žiūrėk, kyla abejonių, ar esi vertas Briuselio komisaro posto.