|
|
|
KupiÅ¡kėnų kertala PAKALBÄ—KIME KUPIÅ¡KÄ—NIÅ¡KAI
 Labai džiaugiamÄ—s, kad Å¡iais, Tarmių metais, atsiranda vis daugiau mÅ«sų laikraÅ¡Äio skaitytojų, kraÅ¡tieÄių, kurie nepamirÅ¡ta kupiÅ¡kÄ—niÅ¡kos kalbos ir savo kÅ«ryba pasidalina su visais.
Vienas jų – Algirdas Vilutis, kilÄ™s iÅ¡ Stuburų kaimo. 1948–1955 mokÄ—si KupiÅ¡kio vidurinÄ—je mokykloje. VÄ—liau baigÄ™s Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultetÄ… dirbo Å iauliuose. Å iuo metu Äia ir gyvena.
LiteratÅ«ra A. ViluÄiui niekada nebuvo svetima. Jis kiek įmanoma stengÄ—si nepamirÅ¡ti, iÅ¡laikyti kupiÅ¡kÄ—niÅ¡kÄ… tarmÄ™, nors tai nebuvo ir dabar nÄ—ra taip paprasta.
„Išėjęs į pensiją, vasarą apsigyvenęs kaimiškoje aplinkoje kartais pabandau užrašinėti, kas man atrodo tinkama, kas buvo ir jau niekada nebebus, – pasakoja apie savo kūrybinius bandymus A. Vilutis. – Mano rašiniuose vyrauja kalbos maniera, kuri buvo vartota į šiaurės vakarus nuo Kupiškio. Ir dabar ten panašiai kalbama.“
Redakcija
Apė kasdėninį mūsų duonų...
Pavakary iš malūno parvažiovo tata,
Nėšia maišus iš vežimo ir sustota klaty.
Iš rotų iškinkė orklį ir nuvada kūtan,
Volgė viralų prė stolo, rūkė, dūmus pūta.
Duonkepa raÄka kamoroj kertaj pastatyta;
Jimsma duonų užmaišysma – vakari ar ryto.
RaikÄ—s Äia rugienių miltų, priesmokų ir raugo,
Ajarų arba kopūsto, kur darži užaugo.
Prisipylus kraitan miltų naÅ¡a gryÄion mama,
Baba duonkepį apžiūri ir iš karto jama.
Užmaišyt duonų kepimui klopato nebūva –
Svarbu pastatyt kur šilta ir uždingt su gūniu.
Undenio, rugienių miltų, druskos, raugo, do kai ko...
Raikia laukt, kol taÅ¡la rÅ«gsta – paskui minkyt toj raÄkoj...
Dada minkymui ir kmynų, ir visokių priedų,
Kad kai bokanų prariekus, kvopas nosį riestų.
Baba pÄ—Äių iÅ¡kÅ«rino, palanus iÅ¡Å¡luosta.
PrÄ— pÄ—Äiaus kertan pastota kaÄÄ—rgų ir Å¡luotų.
IÅ¡kÅ«rintas korÅ¡tas pÄ—Äius laukia iÅ¡sižiojįs,
Jom nesvarbu, kų raiks kėpyt – duonų ar karvojų.
IÅ¡minkyta taÅ¡la kyla, virsta, puÄias iÅ¡ raÄkos,
Unt prėždos padata ližė laukia uždadunt tašlos.
Kloja lopų no kopūsto, jėgu yr, tai ajarų,
Tapa bokano paviršių, braižo viršų kryželiu.
Stumia pÄ—Äiun, traukia ližį ir vÄ—l guldo unt prėždos:
Visų laikų tėp kartoja, kol nebalieka tašlos.
Lieka raugui tašlos šmotas, tai visa paguoda.
Bus kitom kepimui smokas tokios paÄios duonos.
Bus šeimynai kvapios duonos ir almužna ubagom;
Su viralu tinka duona ir su alum iÅ¡ baÄkos.
Plutalas suas avalas, bus labai meilingos,
O vosarai pasibaigus atidos tau vilnas.
Už burokus, žolį, šienų korva pieno duoda;
Gėriam pienų, volgom vorškį, sviestu tapam duonų.
Spirgius iš sposkos, skilundį ar šėp masos šmotų
Volgunt užsikundam duonu – va Äia tai bant sotu.
Algirdas Vilutis
Skaityti komentarus (2)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.
|
