|
|
|
Vėrinys METAI NEÅ¡A GYVENIMO ISTORIJÄ…
Ingrida NAGROCKIENÄ– |
2012−02−18 |
„NespÄ—jau pamatyti, kaip gyvenimas prabÄ—go“, - sako devyniasdeÅ¡imtmetį vasario 15 dienÄ… atÅ¡ventusi kupiÅ¡kÄ—nÄ— Elena GailaitÄ—. Taip, ko gero, jauÄiasi kiekvienas pasitikdamas tokį amžių, taÄiau AlytÄ—s, kaip jÄ… vadina artimieji, Å¡eimai jos nugyventi metai - romano verta istorija. Pergyvenusi karÄ…, tremtį, artimiausių ir mylimiausių žmonių netektis Å¡iandien ji glaudžiasi pas seserį ir nuolat ieÅ¡ko, kuo užsiimti.
Kilusi iš Ukmergės
„Gal Dievulis todėl ir davė tiek metų nugyventi, kad atlygintų už patirtus vargus“, - apie savo gyvenimą sutiko papasakoti garbingą devyniasdešimties metų jubiliejų praėjusią savaitę pasitikusi E. Gailaitė.
AlytÄ—, kaip jÄ… Å¡velniai vadina giminaiÄiai, gimÄ— ir augo UkmergÄ—s rajone, Lelikonių kaime, kartu su dviem jaunesniais broliais ir seserimi Janina. Su ja moteris dabar leidžia savo dienas KupiÅ¡kyje. Abi mÄ—gsta megzti, siuvinÄ—ti. KiekvienÄ… rytÄ… apeina savo kiemo gyvÅ«nÄ—lius, paÅ¡nekina juos ir galvoja, kaip praleisti dar vienÄ… dienÄ….
Labiausiai seserys mÄ—gsta, kai jas aplanko sveÄiai. MoteriÅ¡kÄ—s pavaiÅ¡ina juos Å¡ilta arbata ir dažnai papasakoja apie savo praeitį. Senolių prisiminimuose skausmingi II pasaulinio karo metai, priverstiniai darbai Vokietijoje ir ilgas kelias iÅ¡ tremties į namus.
„Viskas prasidÄ—jo 1941 metais, kai mane septyniolikmetÄ™ ir dviem metais jaunesnÄ™ seserį iÅ¡vežė vokieÄiai priverstinių darbų“, - ryÅ¡kiausias vaikystÄ—s akimirkas prisiminÄ— paÅ¡nekovÄ—.
Jaunas merginas vokieÄiai tiesiog iÅ¡plÄ—Å¡Ä— iÅ¡ Å¡eimos, nes tÄ—vai atsisakÄ— skalbti kruvinus rÅ«bus. Juos dÄ—vÄ—jo Lelikonių virÅ¡aiÄio liepimu suÅ¡audyti žydai.
Tremtis į Vokietiją
Savo gyvenimo istoriją pasakojusi E. Gailaitė prisimena, kaip į jų namus įsibrovę kareiviai liepė eiti kartu. Perėjusios tardymus seserys buvo įsodintos į gyvulinius vagonus ir važiavo į Vokietiją. Čia jų laukė būsimieji darbdaviai.
„SÄ—dÄ—jome kažkokiose patalpose, o vokieÄiai mus rinkosi kaip vergus. Mus su sese iÅ¡skyrÄ—. Taip viena apie kitÄ… nieko ir nežinojom, kol negrįžom namo į Lietuvą“, - sakÄ— AlytÄ—.
E. GailaitÄ™ įdarbino vokieÄių Å«kininkas, kuris merginai už darbus mokÄ—jo 10 markių per metus. LietuvÄ— turÄ—jo dirbti visus namų ruoÅ¡os ir žemÄ—s Å«kio darbus.
„Buvau jauna, todėl šeimininkai nevertė dirbti sunkių darbų. Į atmintį įstrigo, kaip kepiau duoną šeimininkei. Man pavyko taip gerai, kad ponia nebeleido daugiau kepti tokios skanios duonos, nes per greitai susivalgo“, - šypsojosi senolė.
Gyventi nežinioje, toli nuo šeimos ir negauti jokių žinių iš gimtinės, pasak E. Gailaitės, buvo labai sunku. Bėgti iš darbų Vokietijoje niekas nedrįso, nes už tokius prasižengimus svetimšalius tuoj pat išveždavo į lagerį.
Ilgas kelias namo
TodÄ—l tuomet jauna mergina AlytÄ— laukÄ— iki paskutinÄ—s dienos, kai vokieÄių galybÄ™ Ä—mÄ— spausti rusų armija ir belaisviai galÄ—jo keliauti namo. Viltį pamatyti namus paÅ¡nekovÄ— pajuto tik po ketverių Vokietijoje praleistų metų.
„Kokie traukiniai? Ä–jome pÄ—sÄiomis namo“, - į klausimÄ…, kaip grįžo namo, atsakÄ— paÅ¡nekovÄ—.
O kelionė iki gimtosios Ukmergės, anot jos, tęsėsi beveik tris mėnesius, mat kelyje tykojo daugybė karo pavojų. Alkani, pavargę, apeidami žuvusiųjų lavonus, apsistodami subombarduotuose pastatuose belaisviai ėjo namo.
„Kaip dabar akyse stovi - visur lavonai. Gyvieji jų net nebepastebėdavo - perlipdavo kaip per kokius akmenis. Man taip pasielgti širdis neleisdavo - visgi žmonės...“ - ašaras braukė prisimindama devyniasdešimtmetė.
Tada dar jaunai merginai, grįžtant į LietuvÄ…, teko ir moterų ligoninÄ—je pagelbÄ—ti. Buvusiai vokieÄių darbininkei buvo liepta padÄ—ti ir rusams. Ji Äia padÄ—jo vertÄ—jaujant į rusų kalbÄ….
„Europoje vyko karas, todÄ—l negalÄ—jome paprasÄiausiai sÄ—sti į ratus ir pasiekti namus“, - pasakojo E. GailaitÄ—.
Nepamiršta Dievo
Moteris negalÄ—jo sutramdyti aÅ¡arų prisimindama dienÄ…, kai įžengÄ— į savo kiemÄ… Lelikoniuose. AnksÄiau jokių žinių iÅ¡ artimųjų negavusi dukra iÅ¡ vietinių gyventojų sužinojo, kad tarp gyvųjų jau nebÄ—ra jos tÄ—vo.
„Visada prisimenu tą dieną, kai atvažiavau namo. Jauniausias broliukas Juozukas žaidė kieme ir pamatęs mane parbėgo visiems pranešti“, - kalbėjo Alytė.
Namuose tuomet ji sutiko ir savo jaunesniÄ…jÄ… seserį JaninÄ…. Ji VokietijÄ… paliko anksÄiau, pamelavusi savo Å¡eimininkams, kad susirgo motina.
1947 metais abi seserys persikraustė į Kupiškį. Jaunesnioji sukūrė savo šeimą, o Elena iki pat šių dienų liko vieniša.
Kaip išdavė jos artimieji, pašnekovė jaunystėje turėjo vaikiną, kuris žuvo kare, ir jo mylimajai daugiau nė vienas vyras neįtiko.
„Neturėjau tam laiko“, - paklausta apie vyrą, šeimą, nusijuokė pati E. Gailaitė. Po visų vargų jauna moteris dirbo kolūkyje, melžė karves ir pasižymėjo neeiliniu stropumu.
Artimieji AlytÄ™ laiko itin pamaldžia moterimi. Kaip sakÄ— pati jubiliatÄ—, Dievo ji niekada nepamirÅ¡o: „Net eidama į darbÄ…, kad laikas neprailgtų, pasiimdavau rožanÄių. Esu aplankiusi per trisdeÅ¡imt Lietuvos bažnyÄių.“
Kartu su seserimi ji rengdavo gegužines pamaldas namuose. Ir dabar jų kambariuose kabo daugybė šventųjų paveikslų. E. Gailaitė turi keturis krikštavaikius, kuriuos labai myli ir globoja.
O laisvalaikiu moterys mėgsta rankdarbius. Jų skryniose pilna šiltų kojinių, pirštinių, siuvinėtų staltiesėlių ir paveikslų.
Be to, Alytė labai daug žino apie vaistines žoleles. Jų pagalba išgydė ne vieną rimtą ligą.
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
