Kokios žiemos Å¡ventÄ—s be pagrindinio jų simbolio - KalÄ—dų Senelio. Lotynų Amerikos, JAV, Japonijos vaikai jį Å¡aukia Santa Claus (nuo angl. Å¡v. Mykolas), Airijoje - KalÄ—dų TÄ—veliu, JungtinÄ—je KaralystÄ—je - TÄ—vu KalÄ—du, Rusijoje - Seniu Å alÄiu, o Å¡vedų ir suomių tautose netgi KalÄ—dų Ožiu.
"TaÄiau visi jie - giminaiÄiai", - paaiÅ¡kina tikri KalÄ—dų Seneliai, jau ruoÅ¡iantys dovanas KupiÅ¡kio vaikams.
Vos kelios dienos beliko iki nepaprastai sudėtingos ir visų pasaulio vaikų laukiamos Kalėdų Senelio kelionės. Kalėdinę naktį jis ieškos, kaip patekti į savo mažųjų draugų namus ir kur padėti dovanas. Vaikai dosniausio Senelio sulauks ir darželiuose bei mokyklose.
"Kupiškėnų mintys" pakalbino keletą Kalėdų Senelių, kurie jau daugelį metų dovanas neša mūsų rajono mažyliams. Teiravomės, kaip jiems sekasi draugauti su vaikais, kaip juos pradžiugina ir kaip prasidėjo jų kilni misija.
Kalėdų Senelis Jonas:
Dabar jau esu mažai keliaujantis Kalėdų Senelis. Paskutinį kartą Kupiškio parapijos namų vaikus lankiau pernai metais.
O šias pareigas einu jau daug metų, kai mano paties vaikai dar buvo maži. Šis užsiėmimas man - niekada nebuvo uždarbis, tai - mano pomėgis.
Puikiai prisimenu pirmąjį savo, kaip Kalėdų Senelio, susitikimą su vaikais. Jis buvo Kėdainių kultūros namuose ir galiu prisipažinti, kad mano pasirodymas tuomet nebuvo labai vykęs. Mat tos įstaigos vadovė rusė liepė man su lietuvių vaikais bendrauti rusų kalba, kad ji pati galėtų suprasti. Todėl ir susitikimas buvo pusiau rusiškas, pusiau lietuviškas.
Na, bet tai buvo sovietmetis ir aÅ¡ vadinausi Seniu Å alÄiu. Nors man paÄiam artimiausias krikÅ¡ÄioniÅ¡kas Senelio vardas. TodÄ—l ir susitikdamas su vaikais niekada nepasakoju, jog esu kažkoks pasakų personažas - aÅ¡ turiu savo istorijÄ….
Jiems prisistatau esantis istorinės asmenybės šv. Mykolo iš Miros įpėdinis. Šis vyskupas gyveno IV a. dabartinėje Turkijoje ir garsėjo savo dosnumu. Jis slapta dalindavo pinigus jaunoms našlaitėms, kad šios galėtų ištekėti, ir joms nereiktų eiti blogais keliais.
Dabar mes visi pasaulio KalÄ—dų Seneliai esame jo giminaiÄiai. Vaikams visada pasakydavau, kad iÅ¡tisus metus dirbu dailininku savo dirbtuvÄ—se Å iaurÄ—je ir tik per KalÄ—das susirenku dovanas ir važiuoju pas juos. O rÅ«bas mano raudonas todÄ—l, kad pamatytų automobiliai ir nesuvažinÄ—tų kelyje.
Mažyliai labai mėgsta, kai Senelis su jais bendrauja, todėl jiems kurdavau ištisas istorijas. Pasakų nepagailėdavau netgi suaugusiųjų vakarėliuose.
Vienas mÄ—gstamiausių mano žaidimų - matematikos pritaikymas. Esu iÅ¡leidÄ™s knygelÄ™ "SkaiÄių pasaka". Ten yra daug mano kurtų istorijų, kurias naudodavau kalÄ—diniuose renginiuose.
Iš susitikimų su vaikais visada grįždavau šlapias. Mat aš nebuvau iš tų Kalėdinių Senelių, kurie sėdi ant savo krėslo ir laukia, kol kas nors viską parodys ar pakoncertuos - mėgdavau vaikus ir panešioti, ir pašokdinti, ir sriubą valgyt pamokydavau...
O vaikai per mano praktikÄ… niekada neprarado savo naivaus nuoÅ¡irdumo. TaÄiau su jais reikÄ—davo ir apsukrumo - kartÄ… teko gelbÄ—ti savo dovanų maiÅ¡Ä… nuo antpuolio. O vienais metais pats vÄ—lų vakarÄ… važiavau į parduotuvÄ™ pirkti dovanų, nes prieÅ¡ tai užsukau ne į tÄ… kiemÄ….
Bet kaip sakiau, dabar jau Å¡io darbo nebedirbu. Nebeturiu net KalÄ—dų Senelio palto - jį iÅ¡meÄiau įsižeidÄ™s dÄ—l nemalonios tÄ—velių padÄ—kos. VienÄ… kartÄ… grįžau nusiplÅ«kÄ™s iÅ¡ renginio ir savo maiÅ¡e, kaip atlygį, radau pilstuko butelį.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.