Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

JUBILIEJINĖJE PARODOJE - TEPTUKO IR FOTOAPARATO BLYKSTĖS SLĖPINIAI

Jurgita ŽIUKAITĖ

2005−09−27 0

Pynimo iš vytelių meistrė (yra padariusi daugiau kaip 5 tūkst. dirbinių), tapytoja, poetė (eiles rašo nuo 12 metų), jau trejus metus išbando save meninės fotografijos srityje. Išleido poezijos rinkinį „Šimtas šilumos blyksnių“, šių metų pavasarį tapo pirmą sykį Panevėžio apskrities viršininko administracijos įsteigtos Uršulės Tamošiūnaitės premijos laimėtoja. Dalyvavo daugiau kaip 20 tautodailės parodų (nuo 1983 m. – kaip pynėja, o nuo 1995-ųjų ir kaip tapytoja), savo darbais stebino prancūzus. Kupiškio r. literatų klubo „Lėvens balsai“ pirmininkė. Apie tokius žmones sakoma: „Davė Dievas talento ir dar drėbtelėjo“. Būtent šį posakį dažniausiai ištaria besidomintys šimonietės Vidos Kaulakienės, penktadienį Kupiškio etnografijos muziejuje atidariusios jubiliejinę savo darbų parodą, kūryba.
Šioje, jau penktoje, autorinėje parodoje, menininkė eksponuoja savotiško braižo paveikslus, fotografijų ciklą “Metų laikai„. Kaip pastebėjo vicemeras Jonas Jarutis, įvairiapusiški darbai, savitas stilius atskleidžia ir kūrėjos asmenybės įvairiapusiškumą. Visuose darbuose atsikartoja jei ne apskritimo, tai lenktos linijos motyvas – juk ir visas gyvenimas sukasi spirale.
V. Kaulakienės moksleiviška vaikystė ir paauglystė prabėgo gimtajame miestelyje, Šimonių vidurinėje mokykloje. Baigdama ją galvojo pasirinkti mokytojo profesiją, bet, išvydusi skelbimą laikraštyje, įstojo į Kauno meno mokyklą, baigė meninio baldų ir suvenyrų pynimo specialybę. Per parodos atidarymą tautodailininkė prisiminė ir pirmąjį „į žmones iškeliavusį“ darbą. „Būdama 5-6 kl. nupiešiau balą, pirkelę. Tėtis pakabino ant sienos. Užėjęs uteniškis draudėjas paprašė jį parduoti“, - pasakojo gausiai susirinkusiems kolegoms, draugams, pažįstamiems V. Kaulakienė. Tačiau, anot jos, didžiausias įvertinimas menininkui ne materialinė išraiška, o matyti, jog jo kūryba reikalinga žmogui.
Jei Vida dabar leistų poezijos rinkinį, paskirtų jį meilei – meilei plačiąja prasme, nes ji – viena iš pasaulį sukančių paskatų. Į meninę fotografiją pasukusi 2002 m. vasarą, daug laiko praleidusi Šimonių girioje Vida sako, jog gamtoje be galo daug kūrinių, kuriuos tereikia pamatyti ir užfiksuoti. Ne vienas iš gausaus būrio menininkę sveikinusių įvairios srities kolegų, draugų minėjo jos kiek uždarą būdą. Tokia – „nesukramtyta“ - ir Vidos kūryba. Jos paveikslai, eilės priverčia stabtelėti, grįžti prie jų dar ir dar kartą, įsižiūrėti ir įsiklausyti – tik tada užčiuopsi juose glūdintį slėpinį, suvoksi spalvų, potėpių ir į posmų labirintą panardintų žodžių kalbą.