|
|
|
Vėrinys FILOLOGAS, VISÄ… GYVENIMÄ… DRAUGAVÄ™S SU SKAIÄIAIS
BanguolÄ— ALEKNIENÄ– |
2011−10−22 |
 Pasitempęs, inteligentiškas, pasispraudęs po pažastimi odinį dokumentų aplanką ir kažkur skubantis garbaus amžiaus vyriškis norom nenorom mažo miestelio gatvėje atkreipia į save dėmesį ir suintriguoja. Imi spėlioti, kokia to žmogaus profesija, ką jis veikė jaunystėje, kur energingai žingsniuoja dabar.
Tai Povilas Laužikas - vienas pirmųjų rajoninio laikraÅ¡Äio žurnalistų, iÅ¡tikimiausias "KupiÅ¡kÄ—nų minÄių" skaitytojas. LaikraÅ¡Äio 65-ojo gimtadienio proga 82-uosius metus einantis vyriÅ¡kis sutiko pasidalinti mintimis apie prabÄ—gusį laikÄ….
Rašė apie žemės ūkį
P. Laužikas patvirtino, kad mÅ«sų laikraÅ¡tį skaito ir komplektuoja nuo pirmųjų numerių. Visa laikraÅ¡Äio istorija nuo "Stalino keliu", Komunizmo keliu" iki "KupiÅ¡kÄ—nų minÄių" sklaidant pageltusius jo puslapius atsiskleidžia kaip ant delno. Labai arti savojo rajono laikraÅ¡Äio buvÄ™s ne vienerius metus. IÅ¡ pradžių jame bendradarbiavÄ™s kaip neetatinis korespondentas, o 1961 m. sausio 2 d. peržengÄ™s tuometinÄ—s dar "Stalino keliu" redakcijos slenkstį kaip darbuotojas. Pirmiausia teko Äia padirbÄ—ti buhalteriu. Nieko keista, nes į Å¡ias pareigas atÄ—jÄ™s jau turÄ—damas buhalterio patirties tuometinÄ—je KupiÅ¡kio plytinÄ—je "Žaibas". Tų paÄių metų spalio 30 d., gavÄ™s partkomo palaiminimÄ… (be Å¡ios institucijos sutikimo redakcijoje žurnalistinio darbo niekas negalÄ—jo imtis) perÄ—jo dirbti laikraÅ¡Äio literatÅ«riniu darbuotoju. Jam buvo patikÄ—tos ŽemÄ—s Å«kio skyriaus vedÄ—jo pareigos. "Tuo metu redakcija glaudÄ—si viename iÅ¡ Vytauto g. medinukų. (Å iais laikais toje vietoje ilgÄ… laikÄ… veikÄ— fotoateljÄ—.) ŽemÄ—s Å«kio skyriuje dirbau kartu su žurnalistu Petru Galvanausku. Kaimo gyvenimas buvo pažįstamas. Esu kilÄ™s iÅ¡ Puponių. Mums labai talkino redakcijos Jaunimo skyriaus darbuotojos Eugenija StanÄikaitÄ—-UrbonienÄ— ir Elena MezginaitÄ—. Glaudžiai bendradarbiavome su tuometine rajono ŽemÄ—s Å«kio valdyba. Nors redakcija turÄ—jo motociklÄ… su lopÅ¡eliu, vÄ—liau įsigijo "MoskviÄių", į kolÅ«kius mus dažniausiai nuveždavo žemÄ—s Å«kio specialistai. Jie konsultuodavo ir visais savo srities klausimais. Teko ir su San. epideminÄ—s stoties darbuotojais į visokius reidus važiuoti. Jei rasdavo prie fermų sukrypusį lauko tualetÄ…, kildavo baisiausias triukÅ¡mas", - dalijosi prisiminimais buvÄ™s žurnalistas.
Su ŽemÄ—s Å«kio valdybos specialistais jis iÅ¡maiÅ¡Ä™s visÄ… rajonÄ…. KeliavÄ™s su jais ir po Latvijos, ir po Estijos kolÅ«kius. Rinkdamas savo straipsniams informacijÄ…, pats ir fotografuodavÄ™s. TaÄiau jo nuotraukų ryÅ¡kinimu jau pasirÅ«pindavo redakcijos tuometiniai fotografai Pranas Skardžius, Algis Ridikas.
Ideologijos gniaužtuose
Tuo metu gyvenimas buvo labai ideologizuotas. Nevalia bÅ«davo nukrypti nuo komunistų partijos linijos. Kad į vieÅ¡umÄ… neprasprÅ«stų kokios nors eretiÅ¡kos mintys, atsakingas buvo laikraÅ¡Äio redaktorius. "Man teko dirbti redaktoriaujant Stasiui Zaukai, Zenonui Legui, Arvydui Budbergiui ir Alfredui Žiliui. S. Zaukos, partizanavusio karo metais kartu su Antanu SnieÄkumi, tuometiniu Lietuvos kompartijos vadovu, ir A. Žilio, buvusio 16-osios lietuviÅ¡kosios divizijos kario, vietos valdžia Å¡iek tiek privengdavo. Kontroliniai laikraÅ¡Äio egzemplioriai pirmiausia patekdavo ant rajono partijos komiteto ir vykdomojo komiteto vadovų stalų. Ankstesniais metais, dar prieÅ¡ man ateinant dirbti, spaudÄ… cenzÅ«ruodavo ir vadinamasis "Glavlitas". Nerimaudami laukdavome, ar gausime pylos, ar ne. Žurnalistams tai buvo sunkÅ«s laikai, kai negalÄ—jai laisvai reikÅ¡ti savo nuomonÄ—s, rinktis temų", - pasakojo paÅ¡nekovas.
Visgi kartą P. Laužikui tos pylos nepavyko išvengti. O buvo taip. Į redakciją atkeliavo tuometinio Uoginių kolūkio pirmininko laiškas, kuriame jis skundėsi, kad be kolūkio sutikimo Kupiškio statybos baras į darbą priėmė vieną melžėją. Anuomet nesuderinusi su kolūkiu jokia įmonė to daryti negalėdavo. Ėmę visa tai ir paviešinę laikraštyje. Kitą dieną paaiškėjo, kad tuometinis Kupiškio statybos baro vadovas Vitoldas Serapinas tos moters visgi į darbą nepriėmė ir buvo pareikalavęs atnešti leidimą iš kolūkio. Redakcijai teko spausdinti paneigimą. Pasak P. Laužiko, tai buvęs vienintelis paneigimas jo žurnalistinio darbo praktikoje. Visa laimė, kad ne iki galo patikrinta informacija turėjo realų pagrindą - kolūkio pirmininko pasirašytą laišką.
"PrieÅ¡ gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos Å¡ventes iÅ¡ ELTOS atsiųsdavo toms progoms Å¡Å«kių, kuriuos visus bÅ«davo privaloma iÅ¡spausdinti laikraÅ¡tyje. Jiems bÅ«davo skiriami dideli plotai. Tuomet žurnalistai pasilepindavo poilsiu. O Å¡iaip tai privalÄ—jome turÄ—ti parengÄ™ straipsnių mažiausiai dviem numeriams į priekį. Ne visi laiku suspÄ—davo paraÅ¡yti tai, kas buvo planuota. Tad be vargo turÄ—davome, kuo atsiradusį laisvÄ… laikraÅ¡Äio plotÄ… užpildyti. MÅ«sų kolektyve vyravo draugiÅ¡kumo dvasia. MaÅ¡ininkÄ—s-sekretorÄ—s etatas buvo panaikintas, o jos atlyginimo fondas iÅ¡dalintas žurnalistams. Straipsnius spausdindavome patys. Pasikviesdavo laikraÅ¡Äio atsakingasis sekretorius Vladas Jasinskas į savo kabinetÄ…, ant stalo patiesdavo laikraÅ¡Äio maketÄ… - baltame lape bÅ«davo subraižyta, liniuote atmatuota, kiek, kam eiluÄių yra skiriama paraÅ¡yti", - dalijosi prisiminimais paÅ¡nekovas.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
