Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

VIKARAS TIKI, KAD MūSų KRAšTE DIENOS šVIESą IšVYS ANTROJI JO POEZIJOS RINKTINė

UnÄ— JUODYTÄ–

2011−10−01

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Rugsėjo 11 d. Kupiškio parapijoje darbą pradėjo naujas vikaras, Nerijų Papirtį pakeitęs iš Zarasų krašto atvykęs panevėžietis Justas Jasėnas. Apie pirmąsias patirtis Kupiškyje ir dvasinius ieškojimus su juo ir šnekėjomės.

Rinktis dvasininko kelią pastūmėjo kunigų pavyzdys

Dvasininko J. Jasėno vaikystė prabėgo Panevėžio rajone, senos Uliūnų parapijos dar kryžiuočių kronikose pažymėtame Katinų kaime: "Tai - labai įdomi parapija, su savo pilkapiais, senomis tradicijomis ir šimtmečių dvasia."
Visuomet labai mėgęs bendrauti su senaisiais kaimo žmonėmis, jau ankstyvame amžiuje J. Jasėnas juto norą išklausyti, pastebėti, iš jų semtis tikrojo žmogiškumo. "Visi senojo Katinų kaimo žmonės, tarp kurių nebuvo atėjūnų, turėjo mano gyvenime didžiulės įtakos, jų dėka įgytos patirtys sėdo giliai į širdį, į dvasią. Nieko nėra praeity, ko nebūtų atminty", - pradedant pokalbį akcentuoja vikaras.

Su vyresne seserimi pas tėvus augęs J. Jasėnas save vadina "Nepriklausomybės laikų vaiku". "Senosios santvarkos suvaržymų neturėjau. 1989 m. pradėjus lankyti mokyklą buvo tas metas, kai pionierių kabinetai virto tikybos klasėmis. Pamenu, mus ten pakvietė ir leido daryti ką tik norim. Radom pionierių kaklaraiščių, būgnelių, išdykaudami juos daužėm, žinoma, tame vaikiškame dūkime nebuvo jokios politikos ir sumišimo. Mano tėvai - darbo žmonės, stengdavęsi visuomet atlikti savo pareigas, su jais lankiau bažnyčią, tačiau dvasinis mano, kaip asmenybės, augimas prasidėjo, kuomet mokytojas po mylimo senelio mirties pasiūlė ruoštis pirmajai komunijai, nes per ją galėsiu susitikti su labai mylėtu senoliu. Tas pasiūlymas mane taip paveikė ir sugraudino, kad labai greitai išmokau visus poterius. O būdamas aštuonerių ar devynerių pradėjau patarnauti Uliūnų bažnyčioje, vėliau - skaityti skaitinius. Tai man sekėsi, mat turėjau gerą balsą, puikią dikciją.
Iki šiol pamenu kunigą Robertą Pukenį - tai buvo mane itin paveikusi asmenybė, entuziastingas, nebijantis išsakyti savo nuomonę, daug puikių darbų atlikęs dvasininkas. Prie jo priėmiau komuniją, daug anksčiau nei kiti bendraamžiai - sutvirtinimo sakramentą", - prisimena vikaras.

Vėliau, su tėvais išsikėlus gyventi į Panevėžį, J. Jasėnas ėmė mokytis šio miesto Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Atėjęs į 10 klasę jis ten praleido trejus kupinus paaugliškų ieškojimų ir atradimų metus.
Į menus jau nuo vaikystės linkęs jaunuolis čia augo kaip literatas. Skaitovų konkursai, poezija, dalyvavimas literatūriniuose projektuose buvo J. Jasėno kasdienybė. Besimokydamas gimnazijoje, jis skynė laurus respublikiniuose skaitovų konkursuose, raiškaus skaitymo, retorikos žinias gilino pas režisierę Ingą Marozienę.

Kaip dabar pats prisimena, senąja dvasia alsavusioje mokykloje, kur dėstė poetė Salomėja Nėris, vyko jo asmenybės augimas. Netrukus J. Jasėnas ėmėsi kurti pats. Straipsnius apie mokyklos gyvenimą publikavo spaudoje, rašė eiles, įsijungė į maironiečių draugijos veiklą. Šalia buvo ir įvairių užsienio kalbų studijos, teatro užsiėmimai. Tačiau pirmieji žurnalistiniai jaunuolio bandymai gimė dar gyvenant Katinų kaime, bendradarbiaujant su laikraščiu "Tėvynė": "Pirmasis mano mokytojas, paraginęs imtis plunksnos, buvo Algimantas Kaminskas."

Kaip dabar prisimena J. Jasėnas, didžiulį įspūdį mokyklos laikais jam paliko į V. Žemkalnio gimnaziją ateidavę jauni kunigai: "Mes nebuvome bažnytinė karta, labiau turbūt meniška, tačiau betarpiškas dvasininkų bendravimas su jaunimu, dėmesys, dalyvavimas renginiuose, adventinės popietės darė didelę įtaką."

Būdamas 11 klasėje jis ėmė lankytis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kur susipažino su tuometiniu Miežiškių parapijos klebonu Kostu Balsiu. Kartu su šiuo dvasininku sekmadieniais vykdavo į kaimą patarnauti mišioms: "Iš tikrųjų švęsdavau kiekvieną sekmadienį ir labai jo laukdavau. K. Balsys niekuomet nemoralizavo, nevertė nieko daryti prievarta, bet tiesiog buvo tikruoju dvasiniu mokytoju, vyliausi, kad ir aš galiu būti toks kaip jis."

Kuomet teko rinktis tolimesnį gyvenimo kelią, J. Jasėnas blaškėsi tarp istorijos, politologijos, teatro studijų, labai norėjo rinktis žurnalistiką, mediciną, bet apsisprendimas įvyko mokantis paskutinėje gimnazijos klasėje. "Mano sprendimą nulėmė jaunų dvasininkų ir kunigo K. Balsio pavyzdys, kelias ieškoti Dievo pasirodė esantis labai prasmingas. Jau tuomet suvokiau, kad kunigo misija platesnė nei tik skleisti tikėjimo tiesas, ji skleidžiasi ir visuomeninėje, kultūrinėje erdvėje", - kalbėjo jaunasis kunigas.

Pirmosios parapijos ir kūrybiniai ieškojimai

J. Jasėnas įstojo į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją, kurią baigęs 2007 liepos 14 d. gavo kunigystės šventimus ir teologijos bakalauro bei religijos mokslų magistro laipsnį.
Šešerius metus trukusios studijos buvo atsigręžimas į dvasinį gyvenimą, stiprybę teikė nuolatinis bendravimas su žmonėmis. Būta visokių abejonių - neneigia dvasininkas, tačiau jautė, kad yra ten, kur norisi būti. "Mane labai brandino žmogiškas, intelektualinis - dvasinis ir visuomeninis, parapijinis kunigo ugdymas. Įsiminė praktikos klierikams, teatrų lankymas, - prisimena pašnekovas. - Parapijinės praktikos daug neturėjau, vienerius metus dirbau Vilniaus "Carito" organizacijoje, kur teko bendrauti su vaikais, jėzuitų bažnyčioje sėmiausi patirties bendraudamas su akademiniu jaunimu, sostinės šviesuomene. Ketveri metai prabėgo Santariškių klinikose ir onkologijos institute lankant ligonius ir akis į akį susiduriant su liga ir mirtimi."

Po studijų grįžęs į gimtąjį Panevėžį, J. Jasėnas labai ilgėjosi Vilniaus, tačiau prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Po šventimų jis buvo paskirtas į pirmąją savo - kaip kunigo - Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato parapiją, kur praleido vienerius metus.
"Anykščiai buvo pirmoji patirtis, nelengva pradžia, tačiau ten praleistą laiką prisimenu su džiaugsmu. Patekau į rašytojų kraštą, tai mano sielai buvo labai artima, iš naujo studijavau Anykščių rašytojus klasikus - J. Biliūną, A.Vienuolį, A. Baranauską, B. Buivydaitę, - pasakoja vikaras. -Tęsdamas pirmtakų pradėtus darbus po truputį pažinau parapijos žmones, kartu keliavome po Lietuvą, daug bendravome, aktyviai įsiliejau į kultūrinį gyvenimą."

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 742

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]