Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

ŠEIMOS MOTERIS MIšKų PRIEGLOBSTYJE

UnÄ— JUODYTÄ–

2011−09−17

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Sakoma, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą turi pasodinti medį. O kiek jų pasodina miškininkai? Ir kelių žmonių gyvenimus taip įprasmina? Kasmet trečiąjį rugsėjo šeštadienį šios profesijos atstovai mini savo šventę. Mūsų rajone moterų miškininkių vos dvi, viena jų - Jurgita Šablickienė.

Jaukioje Račiupėnų gatvelėje įsikūrusių Jurgitos ir Laimučio Šablickų pačių statytus namus rasti nesunku. Vos įžengus pro pravirus vartelius, matyti pavėsinėje ant stalo pūpsančios trys pintinės ką tik iš miško parvežtų grybų - daugiausia - baravykų, raudonikių. "Vyras prigrybavo, tik šiais metais gausiu grybų derliumi vargu ar galėsime džiaugtis", - šypsodamasi pasakoja J. Šablickienė ir kviečia į namų svetainę.

Miškininkas - profesija ar gyvenimo būdas? To noriu paklausti, rodos, gana vyrišką specialybę pasirinkusios Jurgitos. Ir iškart grįžtame į jos vaikystę, kuri, turbūt, neatsitiktinai prabėgo visai šalia miško.

J. Šablickienė gimė prieš 32 metus Žemaitijoje, Šilutės rajone, Lumpėnų kaime Janinos ir Juozo Vaičiulių šeimoje. Kartu su seserimi Jovita jos gražiausios vaikystės dienos bėgo nuostabiame gamtos kampelyje įsikūrusiame vienkiemyje, visai šalia miško, Rambyno regioninio parko teritorijoje.

Vos už kelių kilometrų nuo gimtosios sodybos stūksojo ypatinga kultūrine aura apgaubtas Rambyno kalnas - viena žymiausių Vilkyškių kalvagūbrio kalvų, privertusi Nemuną pasukti į vakarus. Nuo jo atsiveria nuostabi panorama į didžiausios šalies upės žemupį ir jos apylinkes. Rambyno kalnas žinomas kaip lietuvių šventų apeigų vieta ir iki šiol garsėja legendomis ir padavimais. Su seserimi Jurgita ten kone kasdien dviračiais numindavo.
"Anksti į Anapilį išėjusio tėčio niekada nesu mačiusi, su mama, seserimi ir močiute labai draugiškai, kaip vienas moteriškas kumštis, visada gyvenome vienos. Tačiau nejauku vienkiemyje, miško pašonėje, niekada nebuvo. Miškas buvo tarsi antri mūsų namai. Visos vaikiškos pramogos, žaidimai vyko miške. Kiekvieną medį ten pažinojau, kiek po juos karstytasi, slėpynių žaista! Buvome įsiminusios vietas, kur auga uogos, grybai", - pasakoja Jurgita.

Pati augdama ji kasdien matė, ir kaip auga miškas. Iki šiol pamena kalnelį, kuriame kiekvieną vasarą mėgdavo žemuogiauti. "Kartą atvažiavo traktoriukas ir mūsų kalnelį suarė, širdį taip skaudėjo, tačiau netrukus čia pradėjo sodinti eglutes", - į vaikystės prisiminimus nuklysta jauna moteris.

Dar maža būdama iš arti pažinusi mišką apie tai, kad taps miškininke, Jurgita negalvojo. Baigusi Bardinų pradinę, gimtųjų Lumpėnų pagrindinę mokyklą mokslus ji tęsė Pagėgiuose. "Pirmūnė nebuvau, tačiau mokiausi gerai, labiausiai mėgau lietuvių kalbą, kūno kultūrą, nors sekėsi visi dalykai. Nemėgau tik dailės pamokų. Iki paskutinės minutės nežinojau, kokią specialybę noriu studijuoti, pirmiausia rinkausi lietuvių literatūros studijas Klaipėdoje, tačiau nepavyko, nuvežiau dokumentus stoti į buhalteriją ir miškininkystę, pastarąją, paraginta mamos, ir pasirinkau", - pasakoja J. Šablickienė.

Moteris studijavo tuometinėje Kauno aukštesniojoje miškų mokykloje, dabar - Kauno aplinkos inžinerijos kolegija. Girionyse įsikūrusioje mokymo įstaigoje, labai gražios aplinkos apsuptyje, Jurgita trejus metus studijavo miškininkystę ir įgijo miškininkystės technologo kvalifikaciją.

Mokytis teko pačių įvairiausių dalykų - miškininkystės, dendrologijos, botanikos, sanitarinės miškų apsaugos, geodezijos, medienos mokslo, taksacijos ir kitų. "Labiausiai nemėgau traktorių mokslo, medžioklės paskaitų, nes savęs medžiojant tiesiog neįsivaizduoju. Labiausiai patiko botanika ir dendrologija. Įdomu buvo mokytis net lotyniškus augalų pavadinimus. Su seserimi vaikystėje lakstant po mišką jų pažinau daug, tad surinkti žolinių augalų herbarą ir sumedėjusių arbarą buvo vieni juokai. Keista tik, kad, rodos, žinomi pavadinimai buvo visai kitokie: štai vieną savotiško skonio uogų krūmą visuomet vadindavome "karinta", o pasirodo tai - varpinis ameliankis", - juokiasi miškininkė.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 786

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]