|
|
|
Vėrinys DVIEJų BUVIMAS KARTU - VIENAS GYVENIMAS
Ada DVARIONAITÄ– |
2011−08−27 |
 Vaikas ir jaunas žmogus veržiasi pažinti aplinką ir pasaulį. Brandos sulaukęs, jau aprimsta, prasideda mainai: ko išmokus, ką pažinus, norisi atiduoti kitiems. O paskui - kas lieka, kai išsenka jėgos, nusilpsta sveikata? Pasaulis susitraukia, iš regėtų tolių žmogus sugrįžta į savo namus, į savo kambarį. Iki savo lovos... Tokia kartais būna senatvė, o kartais ir nepagydomos ligos paženklinta branda. Kaip šį tarpsnį išgyventi protingai, oriai, nepasidavus skausmui ir piktumui? Ar tai iš viso įmanoma? Kaip visuomenė žiūri į pasiligojusį, senatvę prigyvenusį žmogų?..
Visi turim tokios patirties, retam neteko paÄiam sirgti ar slaugyti kitÄ… žmogų.
Turim kaimynų ir pažįstamų, kurie staiga susirgo, reikÄ—jo mesti darbÄ…, aktyvų gyvenimÄ…. Paklausus jų biÄiulių, buvusių bendradarbių, kaip sekasi anam, ligos paženklintam, dažnai žvilgsnis nyra tolyn, o atsakymas bÅ«na trumpas: "Nežinau, negirdÄ—jau, neteko nieko iÅ¡ artimųjų sutikti." Nesmagus jausmas suima.
Žmogus gyvas, bet jo tarsi nebÄ—ra, jo buvimas keistas, tarsi esanÄiojo negyvenimas. Visuomenei toks individas bevertis, trukdantis...
Kupiškėnė, ilgametė Kupiškio ligoninės gydytoja Zita Švedienė, jau trejus metus namuose slaugo insultą patyrusį savo vyrą.
Vytautas Švedas, aktyvus visuomenininkas, buvęs Kupiškio frontininkų kuopos vadas, įvairių visuomeninių komisijų narys, dabar gyvena tik namų gyvenimo ritmu. Jie dviese gyvena, vienas dėl kito.
"Esu jo kojos, galva ir rankos. Stengiuosi būti veikli ir aktyvi už abudu", - sako gydytoja apie savo šiandienį gyvenimą. Ji sutiko pasikalbėti apie tai, kas visuomenėje linkstama nutylėti, nepastebėti, užmiršti.
JÅ«sų patirtis, medikÄ—s ir asmeninÄ—, leidžia kalbÄ—ti labai konkreÄiai ir patikimai.
Ar mūsų visuomenės požiūris į pasiligojusį žmogų yra civilizuotas, moralus? Ar normalus?
IÅ¡ serganÄio žmogaus visuomenei ir valstybei naudos nÄ—ra, jis nedirba, nieko nekuria, negamina. Ilgai sergantis yra naÅ¡ta. Tai matyti iÅ¡ priimamų įstatymų, iÅ¡ nesibaigianÄios medicinos reformos. VieÅ¡ai vengiama apie tai kalbÄ—ti, pripažinti, kad pasiligojÄ™s žmogus yra nuraÅ¡ytas, bevertis.
Kai valstybÄ—s tokia politika, nereikia stebÄ—tis, kad ir visuomenÄ— nejauÄia gailesÄio, neturi atjautos ir supratimo.
Mūsų visuomenė yra vartotojiška, pernelyg sumaterialėjusi, vertinanti tik turtą ir pinigus. Už gražų poelgį, parodytą kitam dėmesį juk niekas nemoka, tai kam stengtis...
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
