Vaikas ir jaunas žmogus veržiasi pažinti aplinką ir pasaulį. Brandos sulaukęs, jau aprimsta, prasideda mainai: ko išmokus, ką pažinus, norisi atiduoti kitiems. O paskui - kas lieka, kai išsenka jėgos, nusilpsta sveikata? Pasaulis susitraukia, iš regėtų tolių žmogus sugrįžta į savo namus, į savo kambarį. Iki savo lovos... Tokia kartais būna senatvė, o kartais ir nepagydomos ligos paženklinta branda. Kaip šį tarpsnį išgyventi protingai, oriai, nepasidavus skausmui ir piktumui? Ar tai iš viso įmanoma? Kaip visuomenė žiūri į pasiligojusį, senatvę prigyvenusį žmogų?.. ...