Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

PO NETEKTIES - MOKOSI GYVENTI IÅ¡ NAUJO

Banguole ALEKNIENÄ–

2011−08−13

Komentarai16    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kaip išgyventi netikėtą, staigią, artimo žmogaus netektį, kai žemė tiesiogine šio žodžio prasme slysta iš po kojų. Ar tai iš viso įmanoma? Ko griebtis, kai dvasinis skausmas drasko į gabalus ir tave patį traukia į tamsą, iš kurios jau nebeturi nei noro, nei jėgų ištrukti.

Lietuvoje, kuri Europoje pirmauja savižudybių skaičiumi, kurioje gausu tragiškai besibaigiančių eismo įvykių, nestinga kitų nelaimingų atsitikimų, atsakymo į šiuos klausimus kasdien ieško šimtai žmonių.

Apie visa tai praėjus metams po vyro Alvydo savižudybės pasikalbėjome su kupiškėne Vilma Mažeikiene jos namuose, kur kiekvienas sodybos kampelis dar gerai mena buvusio šeimininko ir kūrėjo prisilietimus, kur su juo mintimis dar kalbasi artimieji - jo sugalvotas židinys, jo rinkta žaismingų suomiškų kavos puodelių kolekcija, netgi rauginti agurkai pagal jo mėgstamą receptą, Vilmos mamos Alvydėliui skirtas eilėraštis "Vis tiek aš kalbėsiu" - ant staliuko atverstoje knygelėje...


TylÄ—ti negalima

"Nejaučiu, kad po metų gedulas baigėsi. Gal ir ateis toks laikotarpis, bet dabar negaliu tarsi ant vandens nubrėžti ribos ir padalinti savo gyvenimo į vakarykštį ir šiandieninį", - prisipažino Vilma. Tik gal būt šiuo metu ji jaučiasi stipresnė ir jau galinti ramiau kalbėti apie patirtą dvasinį sukretimą.

Prieš porą mėnesių Vilma sulaukė vienos Vokietijos televizijos atstovų vizito.

Jie Lietuva ir Kupiškiu susidomėjo išgirdę apie liūdnąją mūsų savižudybių statistiką. Anot moters, ji mananti, kad ši problema aktuali visame pasaulyje, o pirmūnais šioje srityje tampame tik dėl skaičiavimo metodikos - tas mirtis dalijame iš mažesnio gyventojų skaičiaus ir gauname įspūdingus skaičius. Tačiau kalbėti apie tai būtina. Atsiverti sutikusi vien dėl to, jog tiki, kad jos patirtis gali padėti ištverti panašų skausmą kitiems žmonėms.
"Manau, pačiam išeiti iš gyvenimo reikia savotiškos stiprybės. Bet šie žmonės ryždamiesi tokiam žingsniui nesupranta kokį skausmą palieka artimiesiems. Jautiesi tarsi būtum sudaužytas į šipulius, nieko nebenori, sunkiai įstengi judėti lyg būtų ant kojų po sunkų akmenį užridenta. Visas lyg apmiršti, bet esi įtraukiamas į laidotuvių organizavimo ir kitokius reikalus. Po to nieko neatsimeni, kaip viskas vyko. Ant netekties sugniuždyto žmogaus pečių užgriūva visos verslo ir kitokios problemos, paliktos mirusiojo. Savo pasitraukimu iš gyvųjų jis jų neišsprendžia, nors galbūt įsivaizdavo, kad visas bėdas nusineš su savimi į kapus. Žmogus išėjo, o problemos liko. ", - dalijosi savo išgyvenimais pašnekovė.

Atsakymų beieškant

Vilma mintimis vis sugrįžta į buvusį laiką, kuris priklausė ir Alvydui. Kai tik sušildavo orai, jiedu mėgdavo išsinešti kėdes ant pievelės priešais namą ir susėdę ilgai plepėti - ir apie nieką, ir apie viską (knygas, sūnų, spektaklius, būsimų atostogų planus). Buvo tikri draugai, nesugebantys susipykti. Jų pažintis, prasidėjusį besimokant vienoje klasėje, po mokyklos baigimo peraugo į meilę. Kai Alvydas grįžo po tarnybos armijoje, o Vilma jau studijavo ketvirtame Vilniaus universiteto kurse, jiedu atšoko vestuves.

Kad jaunas vyras ryšis pakelti ranką prieš save, nenujautė niekas. Paskutinį vakarą grįžęs iš darbo Alvydas vis svarstė ar nenupjovus žolės. Vilma matė, kad jis pavargęs, tad labai neskatino, kad griebtųsi to darbo. Manė, jog verčiau tegu pailsi, suspės kitą dieną sodybą nušienauti. Gal reikėjo, kad pjautų tą žolę, gal blogos mintys būtų išsilakstę. Kas beatsakys? "Žinoma, mačiau, kad jau keletą mėnesių Alvydėliui sunku. Jis buvo pasidaręs nervingesnis, pyktesnis, uždaresnis. Nenorėjo apie savo bėdas kalbėti. O aš laukiau, kol jis išsišnekės, atsivers. Nesu iš tų žmonių, kurie bet kokia kaina lenda į kito žmogaus "dūšią" nepaisydami nieko.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (16)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 815

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]