Kaip išgyventi netikėtą, staigią, artimo žmogaus netektį, kai žemė tiesiogine šio žodžio prasme slysta iš po kojų. Ar tai iš viso įmanoma? Ko griebtis, kai dvasinis skausmas drasko į gabalus ir tave patį traukia į tamsą, iš kurios jau nebeturi nei noro, nei jėgų ištrukti.
Lietuvoje, kuri Europoje pirmauja savižudybių skaiÄiumi, kurioje gausu tragiÅ¡kai besibaigianÄių eismo įvykių, nestinga kitų nelaimingų atsitikimų, atsakymo į Å¡iuos klausimus kasdien ieÅ¡ko Å¡imtai žmonių.
Apie visa tai praėjus metams po vyro Alvydo savižudybės pasikalbėjome su kupiškėne Vilma Mažeikiene jos namuose, kur kiekvienas sodybos kampelis dar gerai mena buvusio šeimininko ir kūrėjo prisilietimus, kur su juo mintimis dar kalbasi artimieji - jo sugalvotas židinys, jo rinkta žaismingų suomiškų kavos puodelių kolekcija, netgi rauginti agurkai pagal jo mėgstamą receptą, Vilmos mamos Alvydėliui skirtas eilėraštis "Vis tiek aš kalbėsiu" - ant staliuko atverstoje knygelėje...
TylÄ—ti negalima
"NejauÄiu, kad po metų gedulas baigÄ—si. Gal ir ateis toks laikotarpis, bet dabar negaliu tarsi ant vandens nubrėžti ribos ir padalinti savo gyvenimo į vakarykÅ¡tį ir Å¡iandieninį", - prisipažino Vilma. Tik gal bÅ«t Å¡iuo metu ji jauÄiasi stipresnÄ— ir jau galinti ramiau kalbÄ—ti apie patirtÄ… dvasinį sukretimÄ….
Prieš porą mėnesių Vilma sulaukė vienos Vokietijos televizijos atstovų vizito.
Jie Lietuva ir KupiÅ¡kiu susidomÄ—jo iÅ¡girdÄ™ apie liÅ«dnÄ…jÄ… mÅ«sų savižudybių statistikÄ…. Anot moters, ji mananti, kad Å¡i problema aktuali visame pasaulyje, o pirmÅ«nais Å¡ioje srityje tampame tik dÄ—l skaiÄiavimo metodikos - tas mirtis dalijame iÅ¡ mažesnio gyventojų skaiÄiaus ir gauname įspÅ«dingus skaiÄius. TaÄiau kalbÄ—ti apie tai bÅ«tina. Atsiverti sutikusi vien dÄ—l to, jog tiki, kad jos patirtis gali padÄ—ti iÅ¡tverti panašų skausmÄ… kitiems žmonÄ—ms.
"Manau, paÄiam iÅ¡eiti iÅ¡ gyvenimo reikia savotiÅ¡kos stiprybÄ—s. Bet Å¡ie žmonÄ—s ryždamiesi tokiam žingsniui nesupranta kokį skausmÄ… palieka artimiesiems. Jautiesi tarsi bÅ«tum sudaužytas į Å¡ipulius, nieko nebenori, sunkiai įstengi judÄ—ti lyg bÅ«tų ant kojų po sunkų akmenį užridenta. Visas lyg apmirÅ¡ti, bet esi įtraukiamas į laidotuvių organizavimo ir kitokius reikalus. Po to nieko neatsimeni, kaip viskas vyko. Ant netekties sugniuždyto žmogaus peÄių užgriÅ«va visos verslo ir kitokios problemos, paliktos mirusiojo. Savo pasitraukimu iÅ¡ gyvųjų jis jų neiÅ¡sprendžia, nors galbÅ«t įsivaizdavo, kad visas bÄ—das nusineÅ¡ su savimi į kapus. Žmogus iÅ¡Ä—jo, o problemos liko. ", - dalijosi savo iÅ¡gyvenimais paÅ¡nekovÄ—.
Atsakymų beieškant
Vilma mintimis vis sugrįžta į buvusį laiką, kuris priklausė ir Alvydui. Kai tik sušildavo orai, jiedu mėgdavo išsinešti kėdes ant pievelės priešais namą ir susėdę ilgai plepėti - ir apie nieką, ir apie viską (knygas, sūnų, spektaklius, būsimų atostogų planus). Buvo tikri draugai, nesugebantys susipykti. Jų pažintis, prasidėjusį besimokant vienoje klasėje, po mokyklos baigimo peraugo į meilę. Kai Alvydas grįžo po tarnybos armijoje, o Vilma jau studijavo ketvirtame Vilniaus universiteto kurse, jiedu atšoko vestuves.
Kad jaunas vyras ryÅ¡is pakelti rankÄ… prieÅ¡ save, nenujautÄ— niekas. Paskutinį vakarÄ… grįžęs iÅ¡ darbo Alvydas vis svarstÄ— ar nenupjovus žolÄ—s. Vilma matÄ—, kad jis pavargÄ™s, tad labai neskatino, kad griebtųsi to darbo. ManÄ—, jog verÄiau tegu pailsi, suspÄ—s kitÄ… dienÄ… sodybÄ… nuÅ¡ienauti. Gal reikÄ—jo, kad pjautų tÄ… žolÄ™, gal blogos mintys bÅ«tų iÅ¡silakstÄ™. Kas beatsakys? "Žinoma, maÄiau, kad jau keletÄ… mÄ—nesių AlvydÄ—liui sunku. Jis buvo pasidarÄ™s nervingesnis, pyktesnis, uždaresnis. NenorÄ—jo apie savo bÄ—das kalbÄ—ti. O aÅ¡ laukiau, kol jis iÅ¡siÅ¡nekÄ—s, atsivers. Nesu iÅ¡ tų žmonių, kurie bet kokia kaina lenda į kito žmogaus "dÅ«Å¡iÄ…" nepaisydami nieko.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.