Dviejų žmonių santuoka - ypatingi tarpusavio santykiai. Jokiomis kitomis aplinkybÄ—mis žmogus nÄ—ra priimamas taip besÄ…lygiÅ¡kai, su pažadu bÅ«ti kartu, nepalikti, kad ir kas atsitiktų, kaip santuokiniame ryÅ¡yje. Ir tik tie, kurie su didžiule atsakomybe ir pareiga žvelgia į Å¡iÄ… sÄ…jungÄ…, kartu iÅ¡gyvena visÄ… gyvenimÄ…. KupiÅ¡kÄ—nams puikiai pažįstami Palmira ir Povilas Penkauskai drauge jau penkis deÅ¡imtmeÄius ir Å¡iÄ… vasarÄ… mini gražiÄ… sukaktį - auksinių vestuvių jubiliejų.
VaikystÄ—s prisiminimai, mokslai
AukÅ¡tupÄ—nuose, jaukioje Žaliosios aikÅ¡tÄ—s gatvÄ—je, įsikÅ«rÄ™ Palmira ir Povilas Penkauskai "KupiÅ¡kÄ—nų mintis" sutinka besiÅ¡ypsantys. Bendrauti ir nuolat bÅ«ti apsupti žmonių jie labai mÄ—gsta, gal todÄ—l prie garuojanÄios arbatos puodelio Å¡nekÄ—tis su Å¡ia pora apie gyvenimÄ… taip smagu ir lengva.
Palmira KuÄinskaitÄ—-PenkauskienÄ— gimÄ— 1936 m. KupiÅ¡kio rajone, BakÅ¡Ä—nų kaime, Povilo ir SalomÄ—jos KuÄinskų Å¡eimoje. Augo su dviem vyresniais broliais - Algirdu ir Vytautu. Palmiros mama buvo namų Å¡eimininkÄ—, sugebÄ—jusi nudirbti visus Å«kio darbus. Nuolat matydama pluÅ¡anÄiÄ… mamÄ… dukra iÅ¡moko ne tik siÅ«ti, megzti, nerti, bet ir puikiai Å¡eimininkauti.
Jau 15 metų P. Penkauskienė vadovauja Lietuvos ūkininkių draugijos Kupiškio skyriui.
Jos tÄ—vas buvo kaimo batsiuvys, be to, ir visų amatų meistras. Ne tik Å«kininkavo, bet ir litÄ… "užkaldavo", todÄ—l gyveno gana pasiturimai. Batus jis siÅ«davo visiems ponams paÄius įvairiausius - iÅ¡ Å iaulių "Elnio" fabriko parsiveždavÄ™s odos gamino basutes, aulinius, tad į mokyklÄ… dukra Ä—jo ne mediniais batais, bet vienintelÄ— - aulinukais.
P. PenkauskienÄ— prisimena, kad tÄ—vas savo rankomis pasistatÄ— vÄ—jo malÅ«nÄ…, net stogÄ… persidengÄ—. Jam dažnai reikÄ—davo nukakti į miestÄ…. TodÄ—l pirmasis BakÅ¡Ä—nuose įsigijo dviratį mediniais stipinais, malimo maÅ¡inÄ—lÄ™, o parsivežęs druskos visiems parduodavo. Kai mažajai Palmirai sukako 1,5 m., Å¡eima iÅ¡ BakÅ¡Ä—nų persikÄ—lÄ— gyventi į KunigiÅ¡kio kaimÄ… netoli PalÄ—venÄ—lÄ—s. ÄŒia bÄ—go graži jos vaikystÄ—, pilna daugiausia Å¡iltų prisiminimų. Mažoji tÄ—vų, ypaÄ mamos, buvo labai saugoma, o vyresniųjų brolių labai mylima, vasaromis atvažiuodavo ir naÅ¡laiÄiais likÄ™ mamos brolio vaikai. Kaip labiausiai nemÄ—gstamus darbus P. PenkauskienÄ— prisimena žąsų ganymÄ…, kai tekdavo paukÅ¡Äius iÅ¡ avižų vaikyti. TÄ—vai laikÄ— bites, tad vaikams tekdavo korius neÅ¡ioti, labai biÄių bijodavusi.
Palmira pradinį mokslą išėjo Žaidelių pradinėje mokykloje, po to 9 klases baigė Kupiškio vidurinėje. Tuomet muzikali mergaitė, paraginta dėdės Adomo Sadulos, įstojo į Panevėžio muzikos mokyklos liaudies instrumentų skyrių. Čia ji įgijo liaudies instrumentų orkestro vadovės ir muzikos mokytojos specialybę.
BÅ«simasis moters vyras Povilas gimÄ— 1935 m. Biržų r. Vabalninko vienkiemyje Adomo ir AdelÄ—s Penkauskų Å¡eimynoje. Jis augo su trimis broliais - Jonu, Vytautu ir Algirdu bei seserimi Eugenija. TÄ—vai buvo Å«kininkai, turÄ—jo 35 ha žemÄ—s. Povilas prisimena be darbo niekuomet nebuvÄ™s: "Tai karves riÅ¡ti, tai avis suvaryti, tai mÄ—Å¡lÄ… vežti, tai kiaules paÅ¡erti - visus pagalbinius darbus mokÄ—jau." NespÄ—jÄ™s baigti 7 klasių, kuomet 1949 - 1950 m. pradÄ—jo kurtis kolÅ«kiai, P. Penkauskas vos 15 m. sulaukÄ™s perÄ—jo ten dirbti. Prisimena, kad nelengvo darbo bÅ«ta: dažnai nemiegojÄ™s lauko darbininku darbavÄ™sis - kultivavo, akÄ—jo, voluodavo, taÄiau už darbÄ… tuomet niekas nemokÄ—jo. PavargÄ™s kolÅ«kyje metus, mamos paragintas Povilas iÅ¡Ä—jo mokytis, įstojo į Vabalninko jaunimo vakarinÄ™ mokyklÄ…, kur pabaigÄ— 7 klases, po to - į Vabalninko žemÄ—s Å«kio mokyklÄ… mokytis veterinarijos jaunesniojo felÄerio specialybÄ—s.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.