Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Nuomonės

NYKSTANTYS PRAMONÄ—S MOHIKANAI: GULIVERIS PAS NYKÅ¡TUKUS

RÅ«ta VAINIENÄ–

2014−05−07 2

Vis dar yra žmonių, sergančių nostalgija sovietiniams metams. Pavyzdžiui, jie sako, kad jei nebūtume buvę toje sąjungoje, gyventume gerokai blogiau. Nes savo jėgomis nebūtume galėję pasistatyti tokių pramonės gigantų, kuriuos mums pastatė Maskva. Naujosios gamyklos pakeitė ir Lietuvos žemėlapį – aplink save sukūrė naujus miestus. Visaginas (seniau Sniečkus), Naujoji Akmenė. Susimąstyti apie tai privertė jau kurį laiką iš vienos tokių „dovanų“ – Mažeikių naftos, o dabar – „Orlen Lietuva“ sklindančios liūdnos žinios. Įmonė dirba minimaliai, patiria nuostolius, atleidinėja darbuotojus. O juk būdavo laikai, kai „Mažeikių nafta“ sukurdavo net iki 15 procentų Lietuvos BVP! Atrodė, kad juodojo aukso produktus gaminančiam milžinui nieko bloga negali nutikti.

O štai – nutinka. Nutiko ir Visagino atominei elektrinei – ne dėl rinkos sąlygų, dėl valdžios sprendimų uždaryti. Bet nutiko. Nutiko kone visoms buvusioms pašto dėžutėmis vadinamoms elektrotechnikos įmonėms. Jų sandėlių atsargos išsilydė „auksavirių“ puoduose. Nutiko žemės ūkio technikos gamykloms – labai greitai, neatlaikius kokybės konkurencijos. „Panevėžio ekranas“ – jau žinomas ne kaip kineskopų gamykla, o kaip futbolo komanda. Radijo komponentų gamyklos, vėliau tapusios „Vilniaus vingiu“, teritorijoje šeimininkauja „Norfos bazė“. Kur buvo „Velga“, bus dar vienas lietuviškasis Akropolis.

Kai suklumpa milžinai, visiems aplinkui labai skauda. Skauda darbo netenkantiems žmonėms, o jų didelėse gamyklose daug. Kai visas miestas dirba vienoje gamykloje, visas miestas be jos gali išnykti. Yra tokių pavyzdžių. Uždarius statybinių medžiagų kombinatą Didžiasalis virto miestu – zombiu. Skauda biudžetui. Štai, „Orlen Lietuva“ – didžiausias Lietuvos mokesčių mokėtojas, pernai į biudžetą pervedęs 1,4 mlrd. litų. Tai – daugiau nei skiriama krašto apsaugai! Skauda įmonei paslaugas teikiančioms kitoms įmonėms – jos praranda labai svarbų, strateginį klientą.

Kai susiduriama su tokio masto problemomis, tada dovanota gerovė pasisuka kitokiu kampu – ar kartu su dovana negavome ir didelių problemų, o gal – tuščių iliuzijų? Maža Lietuva nebūtinai turi būti Liliputija iš Guliverio kelionių. Nors ir labai norėtųsi visą ekonomiką pakinkyti tik į milžinų vežimą, būtina atsispirti tokiai pagundai. Kas gyvena tik iš didžiųjų užsakymų, turi žinoti, kad vieną dieną jie gali baigtis. Valdžiai svarbu nesusigundyti gelbėti milžinų. Netrukdyti savo barjerais – taip, bet gelbėti – ne. Ir čia ne tik „Orlen Lietuva“ reikalai. Tai ir – pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkelių“ reikalai. Gauname pamoką, kad nėra garantuoto guliverio, kuris tampys liliputų laivus. Patiems irgi reikia irkluoti.

Ne visos senosios didžiosios gamyklos pavirto griuvėsių krūva ar tiesiog patraukliu sklypu miesto teritorijoje. Tos, kurios išliko – išliko ne dėl savo prigimtinės jėgos ir galios, o dėl to, kad naujųjų savininkų buvo tarsi sukurtos iš naujo. Taigi, kas anksčiau norėjo ir galėjo, Maskvai jau padėkojo ir galbūt atsilygino. Dabar svarbu naujomis dovanomis neapsikrauti.

Komentaras LRT radijui