Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

GYVENIMO PALETėJE STINGA TIK DIDMIESčIO

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2011−01−22

Komentarai8    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Šiemet "Kupiškėnų mintims" sukaks 65-eri. Ta proga norime pasidžiaugti savo ištikimais skaitytojais, juos pristatyti. Tarp jų yra nemažai ir beveik mūsų leidinio bendraamžių. Koks buvo jų gyvenimo kelias, apie ką jie svajojo jaunystėje, ką pavyko įgyvendinti, o ko ne, kokias godas godoja dabar, sulaukę brandos ir senjorų titulo.

Pasvarstymai

Užkalbinta Zita Gelažienė nebuvo linkusi leistis į šnekas apie savo gyvenimą. Ji esą niekuo iš kitų neišsiskirianti, be to, ir ne kupiškėnė esanti, o atvykėlė. Šiek tiek jai stinga ir iki "Kupiškėnų minčių" bendraamžės vardo. Tiesa tik tai, kad šio laikraščio visuomet laukianti. Jau 7 val. ryto randanti jį savo pašto dėžutėje ir esanti labai dėkinga žmogui, kuris jį atneša. "Kupiškėnų mintis" daug metų skaito ir mano vyras. Įdomus leidinys. Labiausiai mėgstu skaityti apie kaimą ir jo žmones, nors pati visuomet norėjau gyventi dideliame mieste. Visada patikdavo žurnalistės, mano kaimynės Eleonoros Vaičeliūnienės straipsniai. Domiuosi ir politika bei kitomis gyvenimo aktualijomis, kurių atgarsių randu ir šiame laikraštyje", - sakė pašnekovė.

Pamažu su Z. Gelažiene įsišnekome. Pasvarstėm, kad laikraščiui 65 m. gal ir nėra labai didelė sukaktis, o žmogaus gyvenime - tai jau nemaža laiko atkarpa. Tad kokiais laiko raštais išmargintas mūsų ištikimos skaitytojos Z. Gelažienės gyvenimas?

GimtinÄ—s Å¡iluma

Zita save laiko anykštėne, o tiksliau - svėdasiške. Jos gimtinė - Čiukų kaimas, o netoli esančiuose Svėdasuose baigė Juozo Tumo-Vaižganto vidurinę mokyklą. "Daug savo kraštiečių Kupiškyje sutinku. Nieko keisto. Juk esame kaimynai", - kalbėjo pašnekovė. Ji užaugo aštuonių vaikų šeimoje. Buvo trečioji savo tėvelių, Stasės ir Juozo Čerškų, atžala. Tėtis buvo 1938 m. nusipirkęs didelį ūkį, bet ketverius metus jį nuomojo kitiems. Žemės ūkis jo netraukė. Jis buvo inžinierius, labai mėgo techniką. Dirbo Zoviškių malūne, po to daug metų vadovavo Čiukų lentpjūvei. Mama šeimininkavo namuose. "Tėvai mums skiepijo tikrąsias gyvenimo vertybes. Jie niekad neskirstė žmonių į turtingus ir vargšus. Visiems stengėsi padėti bėdai ištikus. Pokario metais autobusai į atokesnius kaimelius nevažinėjo. Tai kaimynai yra ne vienam pakeleiviui nurodę nakvynės prašytis pas mano tėvus, geltoname name. Esą ten ir priglaus, ir pamaitins", - pasakojo Zita. Tėvų namuose ji sužinojo ir apie tikrąją Lietuvos istoriją. Keletas artimųjų buvo pasitraukę į Vakarus. Daug giminių iš mamos pusės buvo ištremta į Sibirą. Grįždami į Lietuvą jie pirmiausia apsistodavo jų namuose, pasakodavo apie savo išgyvenimus tremtyje. Tos istorijos mažai mergaitei giliai strigo į širdį. Sekmadieniais būdavo šventas dalykas visai šeimynai nueiti į pamaldas bažnyčioje. Zita nebuvo nei spaliukė, nei pionierė ar komjaunuolė. "Mokykloje mūsų nevertė stoti į šias organizacijas. Geri mokytojai buvo. Pakako pasakyti, kad tėvai neleidžia ir tiek", - dalijosi prisiminimais pašnekovė.

Vasario 16-oji visais laikais jų giminėje buvo šventė. Ne tik dėl to, kad šią dieną yra gimę jos sesuo ir brolis - dvyniai. Tėvai ir sovietmečiu visuomet šventė šv. Kalėdas ir šv. Velykas. "Šeimininkauti išmokau ir pamėgau nuolat mamai padėdama ruošti maistą toms šventėms. Dabar jau man nebereikia jokių kulinarijos knygų. Ir be jų žinau, kaip ką pagaminti", - kalbėjo Zita.
Tėvams ji labiausiai dėkinga už santarvės, sugyvenimo ir su savais, ir su kaimynais pavyzdį. Gal todėl visa jų giminė tokia vieninga - ir broliai, ir seserys bei 11 jų atžalų. Zita pasidžiaugė, kad visi jie įsikūrę Lietuvoje, išskyrus vieną, studijuojantį užsienio universitete, kad tebeturi tėviškę, kurią mama visiems vaikams paliko testamentu lygiomis dalimis. Dabar čia brolis Ignas ūkininkauja, avis laiko. "Visko turim, tik mums nebe trisdešimt", - apgailestavo pašnekovė.

Medikė iš pašaukimo

Kupiškėnai Zitą pažįsta kaip medikę. Daug kam ji yra leidusi vaistus ir atlikusi kitas gydytojų paskirtas procedūras. Noras palengvinti sergančiojo dalią Zitą traukė nuo mažens. Besimokydama Svėdasuose ji lankė Raudonojo Kryžiaus būrelį. Kartu su miestelio ligoninės medicinos seserimis padėdavo ligoniams perrišti žaizdas, juos pamaitinti. Prie širdies Zitai buvo ir gamtininkų būrelio veikla. Tam gal paskatino ir tai, jog jų namo antrame gale kurį laiką buvo įsikūrusi urėdija. Miškininkai bendravo su namiškiais. Nestigo šnekų apie mišką, žvėris ir paukščius.

Baigusi vidurinę ji ketino studijuoti mediciną Kaune, bet dėl tėvelio ligos nesiryžo vykti toliau nuo namų. Dokumentus nuvežė į tuometinę Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą. Dar prieš mandatinę komisiją sužinojo, kad tėtis mirė. Mamai buvo nelengva. Pats jauniausias sūnus Donatas tais metais tik pradėjo eiti į pirmą klasę.
Baigusi 1971 m. gerais pažymiais medicinos mokyklą Zita savo pirmąja darboviete pasirinko Jonavos ligoninę. Tai buvo ką tik baigta statyti gydymo įstaiga. Medikai gyveno įsikūrimo rūpesčiais. Net medelius su kolegomis Zitai prie jos teko sodinti. Dabar jau tie medžiai didžiuliai. Buvo ten neseniai nuvažiavusi pasižiūrėti. "Dirbdama Jonavoje gyvenau Kaune pas mamos seserį. Jos vyras buvo tuometinio medicinos instituto rektorius ir mane skatino studijuoti farmaciją. Kalbėjo, kad galėsiu jų namuose studijų laikotarpiu gyventi. Tačiau vaistininkės profesija manęs netraukė. Dėdei pasakiau, kad pardavėja nebūsiu. Jonavoje atidirbau trejus metus - tiek, kiek toje vietoje buvo privaloma po studijų baigimo. Nutariau kokius metelius padirbėti arčiau namų ir vėl pakelti sparnus į Kauną. Anykščiuose nebuvo laisvos darbo vietos. Tad pasukau į Kupiškį. Buvo 1974-ieji", - pasakojo Zita.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (8)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 089 290

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]