Šiemet "Kupiškėnų mintims" sukaks 65-eri. Ta proga norime pasidžiaugti savo ištikimais skaitytojais, juos pristatyti. Tarp jų yra nemažai ir beveik mūsų leidinio bendraamžių. Koks buvo jų gyvenimo kelias, apie ką jie svajojo jaunystėje, ką pavyko įgyvendinti, o ko ne, kokias godas godoja dabar, sulaukę brandos ir senjorų titulo.
Pasvarstymai
Užkalbinta Zita GelažienÄ— nebuvo linkusi leistis į Å¡nekas apie savo gyvenimÄ…. Ji esÄ… niekuo iÅ¡ kitų neiÅ¡siskirianti, be to, ir ne kupiÅ¡kÄ—nÄ— esanti, o atvykÄ—lÄ—. Å iek tiek jai stinga ir iki "KupiÅ¡kÄ—nų minÄių" bendraamžės vardo. Tiesa tik tai, kad Å¡io laikraÅ¡Äio visuomet laukianti. Jau 7 val. ryto randanti jį savo paÅ¡to dėžutÄ—je ir esanti labai dÄ—kinga žmogui, kuris jį atneÅ¡a. "KupiÅ¡kÄ—nų mintis" daug metų skaito ir mano vyras. Ä®domus leidinys. Labiausiai mÄ—gstu skaityti apie kaimÄ… ir jo žmones, nors pati visuomet norÄ—jau gyventi dideliame mieste. Visada patikdavo žurnalistÄ—s, mano kaimynÄ—s Eleonoros VaiÄeliÅ«nienÄ—s straipsniai. Domiuosi ir politika bei kitomis gyvenimo aktualijomis, kurių atgarsių randu ir Å¡iame laikraÅ¡tyje", - sakÄ— paÅ¡nekovÄ—.
Pamažu su Z. Gelažiene įsiÅ¡nekome. PasvarstÄ—m, kad laikraÅ¡Äiui 65 m. gal ir nÄ—ra labai didelÄ— sukaktis, o žmogaus gyvenime - tai jau nemaža laiko atkarpa. Tad kokiais laiko raÅ¡tais iÅ¡margintas mÅ«sų iÅ¡tikimos skaitytojos Z. GelažienÄ—s gyvenimas?
GimtinÄ—s Å¡iluma
Zita save laiko anykÅ¡tÄ—ne, o tiksliau - svÄ—dasiÅ¡ke. Jos gimtinÄ— - ÄŒiukų kaimas, o netoli esanÄiuose SvÄ—dasuose baigÄ— Juozo Tumo-Vaižganto vidurinÄ™ mokyklÄ…. "Daug savo kraÅ¡tieÄių KupiÅ¡kyje sutinku. Nieko keisto. Juk esame kaimynai", - kalbÄ—jo paÅ¡nekovÄ—. Ji užaugo aÅ¡tuonių vaikų Å¡eimoje. Buvo treÄioji savo tÄ—velių, StasÄ—s ir Juozo ÄŒerÅ¡kų, atžala. TÄ—tis buvo 1938 m. nusipirkÄ™s didelį Å«kį, bet ketverius metus jį nuomojo kitiems. ŽemÄ—s Å«kis jo netraukÄ—. Jis buvo inžinierius, labai mÄ—go technikÄ…. Dirbo ZoviÅ¡kių malÅ«ne, po to daug metų vadovavo ÄŒiukų lentpjÅ«vei. Mama Å¡eimininkavo namuose. "TÄ—vai mums skiepijo tikrÄ…sias gyvenimo vertybes. Jie niekad neskirstÄ— žmonių į turtingus ir vargÅ¡us. Visiems stengÄ—si padÄ—ti bÄ—dai iÅ¡tikus. Pokario metais autobusai į atokesnius kaimelius nevažinÄ—jo. Tai kaimynai yra ne vienam pakeleiviui nurodÄ™ nakvynÄ—s praÅ¡ytis pas mano tÄ—vus, geltoname name. EsÄ… ten ir priglaus, ir pamaitins", - pasakojo Zita. TÄ—vų namuose ji sužinojo ir apie tikrÄ…jÄ… Lietuvos istorijÄ…. Keletas artimųjų buvo pasitraukÄ™ į Vakarus. Daug giminių iÅ¡ mamos pusÄ—s buvo iÅ¡tremta į SibirÄ…. Grįždami į LietuvÄ… jie pirmiausia apsistodavo jų namuose, pasakodavo apie savo iÅ¡gyvenimus tremtyje. Tos istorijos mažai mergaitei giliai strigo į Å¡irdį. Sekmadieniais bÅ«davo Å¡ventas dalykas visai Å¡eimynai nueiti į pamaldas bažnyÄioje. Zita nebuvo nei spaliukÄ—, nei pionierÄ— ar komjaunuolÄ—. "Mokykloje mÅ«sų nevertÄ— stoti į Å¡ias organizacijas. Geri mokytojai buvo. Pakako pasakyti, kad tÄ—vai neleidžia ir tiek", - dalijosi prisiminimais paÅ¡nekovÄ—.
Vasario 16-oji visais laikais jų giminÄ—je buvo Å¡ventÄ—. Ne tik dÄ—l to, kad Å¡iÄ… dienÄ… yra gimÄ™ jos sesuo ir brolis - dvyniai. TÄ—vai ir sovietmeÄiu visuomet Å¡ventÄ— Å¡v. KalÄ—das ir Å¡v. Velykas. "Å eimininkauti iÅ¡mokau ir pamÄ—gau nuolat mamai padÄ—dama ruoÅ¡ti maistÄ… toms Å¡ventÄ—ms. Dabar jau man nebereikia jokių kulinarijos knygų. Ir be jų žinau, kaip kÄ… pagaminti", - kalbÄ—jo Zita.
TÄ—vams ji labiausiai dÄ—kinga už santarvÄ—s, sugyvenimo ir su savais, ir su kaimynais pavyzdį. Gal todÄ—l visa jų giminÄ— tokia vieninga - ir broliai, ir seserys bei 11 jų atžalų. Zita pasidžiaugÄ—, kad visi jie įsikÅ«rÄ™ Lietuvoje, iÅ¡skyrus vienÄ…, studijuojantį užsienio universitete, kad tebeturi tÄ—viÅ¡kÄ™, kuriÄ… mama visiems vaikams paliko testamentu lygiomis dalimis. Dabar Äia brolis Ignas Å«kininkauja, avis laiko. "Visko turim, tik mums nebe trisdeÅ¡imt", - apgailestavo paÅ¡nekovÄ—.
Medikė iš pašaukimo
KupiÅ¡kÄ—nai ZitÄ… pažįsta kaip medikÄ™. Daug kam ji yra leidusi vaistus ir atlikusi kitas gydytojų paskirtas procedÅ«ras. Noras palengvinti serganÄiojo daliÄ… ZitÄ… traukÄ— nuo mažens. Besimokydama SvÄ—dasuose ji lankÄ— Raudonojo Kryžiaus bÅ«relį. Kartu su miestelio ligoninÄ—s medicinos seserimis padÄ—davo ligoniams perriÅ¡ti žaizdas, juos pamaitinti. Prie Å¡irdies Zitai buvo ir gamtininkų bÅ«relio veikla. Tam gal paskatino ir tai, jog jų namo antrame gale kurį laikÄ… buvo įsikÅ«rusi urÄ—dija. MiÅ¡kininkai bendravo su namiÅ¡kiais. Nestigo Å¡nekų apie miÅ¡kÄ…, žvÄ—ris ir paukÅ¡Äius.
Baigusi vidurinÄ™ ji ketino studijuoti medicinÄ… Kaune, bet dÄ—l tÄ—velio ligos nesiryžo vykti toliau nuo namų. Dokumentus nuvežė į tuometinÄ™ Panevėžio A. DomaÅ¡eviÄiaus medicinos mokyklÄ…. Dar prieÅ¡ mandatinÄ™ komisijÄ… sužinojo, kad tÄ—tis mirÄ—. Mamai buvo nelengva. Pats jauniausias sÅ«nus Donatas tais metais tik pradÄ—jo eiti į pirmÄ… klasÄ™.
Baigusi 1971 m. gerais pažymiais medicinos mokyklÄ… Zita savo pirmÄ…ja darboviete pasirinko Jonavos ligoninÄ™. Tai buvo kÄ… tik baigta statyti gydymo įstaiga. Medikai gyveno įsikÅ«rimo rÅ«pesÄiais. Net medelius su kolegomis Zitai prie jos teko sodinti. Dabar jau tie medžiai didžiuliai. Buvo ten neseniai nuvažiavusi pasižiÅ«rÄ—ti. "Dirbdama Jonavoje gyvenau Kaune pas mamos seserį. Jos vyras buvo tuometinio medicinos instituto rektorius ir mane skatino studijuoti farmacijÄ…. KalbÄ—jo, kad galÄ—siu jų namuose studijų laikotarpiu gyventi. TaÄiau vaistininkÄ—s profesija manÄ™s netraukÄ—. DÄ—dei pasakiau, kad pardavÄ—ja nebÅ«siu. Jonavoje atidirbau trejus metus - tiek, kiek toje vietoje buvo privaloma po studijų baigimo. Nutariau kokius metelius padirbÄ—ti arÄiau namų ir vÄ—l pakelti sparnus į KaunÄ…. AnykÅ¡Äiuose nebuvo laisvos darbo vietos. Tad pasukau į KupiÅ¡kį. Buvo 1974-ieji", - pasakojo Zita.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.