|
|
|
Vėrinys BE ARKLIO GYVENIMO NEįSIVAIZDUOJA
Ingrida NAGROCKIENÄ– |
2011−01−15 |
 Keliu žingsniuojantis arklys Å¡iandieninÄ—se gatvÄ—se akį patraukia kaip itin reta transporto priemonÄ—. TaÄiau pensininkas iÅ¡ AukÅ¡tupÄ—nų Linas AleÅ¡iÅ«nas vis dar mielai savo anÅ«kus iki miesto atveža prieÅ¡ Å¡eÅ¡erius metus pirktu nesustambintos veislÄ—s žemaituku. Nors jo Å«kyje arkliui darbo jau mažoka, be Å¡io gyvulio savo gyvenimo vyriÅ¡kis neįsivaizduoja. Per visÄ… savo amžių jis turÄ—jo ne vienÄ… deÅ¡imtį žirgų. O pirmÄ…jį dar bÅ«damas vaikas į pakinktus "įtaisÄ—" ožį.
Pasikinkė ožį
Ožio tempiamas vežimas, kuriame sėdi mažas berniukas. Tokią nuotrauką pasakodamas, nuo ko prasidėjo meilė arkliams, parodė Aukštupėnuose gyvenantis L. Alešiūnas. Šią fotografiją prieš daugelį metų padarė žinomas Kupiškio fotografas Juozas Karazija.
TaÄiau ne mažesnÄ— įžymybÄ— tuomet buvo ir pats vienuolikmetis L. AleÅ¡iÅ«nas. Ä® gyvÅ«nų parodÄ… KupiÅ¡kio turguje jis atvažiavo ožiuku ir sulaukÄ— tikro lankytojų anÅ¡lago. Už tokį pasirodymÄ… berniukas tada gavo net 50 rublių.
"Net policijos reikÄ—jo, kad galÄ—Äiau apvažiuoti turgų. ŽmonÄ—s man keliÄ… užstojo", - po daugelio metų prisimena dabar jau 69 metų paÅ¡nekovas.
Visą savo gyvenimą L. Alešiūnas pragyveno Aukštupėnuose. Ir kiek tik prisimena, visada turėjo bent vieną arklį.
Apie pirmÄ…jį savo kumeliukÄ… paÅ¡nekovas kalba su aÅ¡aromis akyse. Jį auginÄ™s ir prižiÅ«rÄ—jÄ™s nuo gimimo skaudanÄia Å¡irdimi turÄ—jo parduoti Vabalninko kumeliukų turguje. Tokie, pasak paÅ¡nekovo, vykdavo kiekvienÄ… ŽolinÄ™.
"Mano tėvas labai mylėjo arklį ir visada laikė. Tais laikais kaime visi juos turėdavo. O mane jau nuo mažens prie jų traukė ", - pasakojo L. Alešiūnas.
Dirbo kolūkyje
Arkliai, paÅ¡nekovo nuomone, labai protingi ir prieraiÅ¡Å«s gyvÅ«nai. TaÄiau kartais jie bÅ«na ir pavojingi. Net trisdeÅ¡imt metų aukÅ¡tupÄ—nietis dirbo su kolÅ«kio eržilais. Vienas jų Å¡eimininkui ir randÄ… kakle paliko.
"Pakrikštijo, - juokiasi L. Alešiūnas. - Bet jei bijai eržilo, geriau net neiti artyn. Aš jų nebijojau, kolūkyje dirbdamas 16 eržilų išleidau."
Juos tais laikais kolūkyje, pasak kalbinto vyriškio, laikydavo kergimui. L. Alešiūnas buvo toks stropus arklių mylėtojas, kad jų savo kolūkiui priveisdavo daugiau nei šimtą. Visas kaimas juokėsi, kad arklių šėrikas iš proto išsikraustė plėsdamas arklių bandą.
"Kai kolūkis skyrėsi, arklius pardavėme Aukštupėnų žmonėms. Tuomet jų mūsų kaime buvo 35. O šiandien Aukštupėnuose bėra tik du arkliai - mano ir kaimyno. Bet šis jau irgi žada parduoti", - kalbėjo L. Alešiūnas.
Pats pašnekovas sako, kad arklį laikysiantis, kiek tik jėgos ir sveikata leis. Gyvenimo be šio gyvulio jis nė neįsivaizduoja.
Dabar jo tvarte jau Å¡eÅ¡erius metus gyvena nesustambintos veislÄ—s žemaitukas. Lietuvos istorija mena, kad bÅ«tent Å¡ios veislÄ—s žirgai padÄ—jo kunigaikÅ¡Äiui Vytautui Didžiajam pasiekti Juodosios jÅ«ros pakrantes.
"Tai senovinės veislės arkliai - dabar labai madinga atkurti senąsias gyvulių veisles. Savąjį pirkau Šeduvos technologijų ir verslo mokykloje. Smulkieji žemaitukai - labai ištvermingi, judrūs ir nereiklūs arkliai", - sakė ponas Linas.
Būtent toks arklys dabar labiausiai ir tinka L. Alešiūnui. Kelių arų daržui apdirbti, anot jo, didelio gyvulio nereikia. O ir kaimynams kartais reikia pagalbos ūkyje.
TaÄiau didžiausias džiaugsmas, pasak vyriÅ¡kio, jo anÅ«kams, kai senelis įkinko arklį į vežimÄ… ir kartu leidžiasi į kelionÄ™.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
