...Bet tik tam žmogui, kuriam pažįstamas namų jausmas.
Miestas, kaip ir žmogus, gyvas padaras, jis turi savo veidÄ…, o galbÅ«t ir Å¡irdį. Argi gali bÅ«ti kitaip, jei grįžtant iÅ¡ tolimų kelionių, pamaÄius artÄ—jant iÅ¡ sutemų apsnigtus namelių stogus ir prakilniÄ… KupiÅ¡kio bažnyÄiÄ…, kažkas viduje suvirpa - pagaliau namai! Kiti miestai su savo spindinÄiais žiburiais, plaÄiomis gatvÄ—mis pakeleiviui pralekia be jausmo. Jie - svetimi, neatpažįstami.
Daugeliui mÅ«sų KupiÅ¡kis yra savi namai. Bet kai kam Å¡is mažas miestelis yra nykus, nuobodus. Dažniausiai jauniems žmonÄ—ms. O kai kas jį myli be iÅ¡lygų. Nes su juo jungia deÅ¡imtmeÄių prisiminimai, vaikystÄ—, jaunystÄ—, artimi žmonÄ—s. KÄ… matei keiÄiantis, augant, to negali nepamilti. Ir dažniausiai negali bÅ«ti objektyvus vertintojas, nes nesugebÄ—si žvelgti iÅ¡ toliau. Kad tai gebÄ—tum, reikia bÅ«ti truputį svetimam, ne Å¡io kraÅ¡to... Ir užtektinai Äia iÅ¡gyvenusiam, kad senbuvių nebÅ«tum apkaltintas neiÅ¡manymu, nesuvokimu...
Antanas Odinas, tikras žemaitis, iÅ¡ Skuodo, iÅ¡ Ylakių apylinkÄ—s, Dilbikių kaimo. Bet KupiÅ¡kyje gyvena jau nuo 1973-ųjų. Taigi užtektinai turÄ—jo laiko pamatyti miesto vystymÄ…si, brendimÄ…, tuo labiau, kad darbas, pareigos visada laikÄ— jį arti statybų, miesto planavimo ir plÄ—tros planų. Dabar jau KupiÅ¡kis tapÄ™s gryno žemaiÄio namais, taigi, galima tikÄ—tis jo vertinimų subjektyvumo ir objektyvumo pusiausvyros. TiesÄ… sakant, sudÄ—tingas uždavinys paÅ¡nekovui, bet jis sutiko imtis KupiÅ¡kyje iÅ¡gyvento laiko fragmentiÅ¡kos apžvalgos...
Pastarieji du deÅ¡imtmeÄiai ir naujausi miesto pokyÄiai daugelio kupiÅ¡kÄ—nų atmintyje neblogai, manau, iÅ¡likÄ™. Taip pat ir jÅ«sų paties biografijos nuotrupos. Buvote mero Leono ApÅ¡egos pavaduotojas, KupiÅ¡kio seniÅ«nas, vadovavote "KupiÅ¡kio statybos" bendrovei, pastaruoju metu dirbate SavivaldybÄ—je, miesto tvarkymo reikalus prižiÅ«rite. Taigi miesto priežiÅ«ra, kasdieniai žmonių poreikiai yra gerai žinomi. O ankstesni užsiÄ—mimai kokie buvo, kas atvedÄ— KupiÅ¡kin?..
IÅ¡ kur žiÅ«rÄ—sim, nuo Å¡iandienos artyn ar tolyn, mano užsiÄ—mimai visÄ…laik buvo arti statybų. Kai baigiau Vilniaus statybos technikumo architektÅ«ros skyriuje mokslus, reikÄ—jo rinktis, kur toliau dÄ—tis. GalÄ—jau likti Vilniuje, tuo labiau, kad jau dirbau Vilniaus rajono architektų grupÄ—je, galÄ—jau tÄ™sti mokslus Inžineriniame statybos institute. Kadangi gerai mokiausi, leido rinktis. Ir buvo vienintelis pasiÅ«lymas vykti į KupiÅ¡kio rajonÄ… dirbti architektu valstybiniu inspektoriumi. Buvau praktiÅ¡kas, žemaitiÅ¡kai užsispyrÄ™s, pasvarsÄiau, kad namiÅ¡kiai toli, bus sunku Vilniuje pragyventi, o kai nugirdau, kaip viena mano dvejones ir galutinį pasirinkimÄ… maÄiusi ministerijos ponia mestelÄ—jo "durnius", tada jau tikrai žinojau, kad važiuosiu į KupiÅ¡kį. Tik truputį gaila buvo mielo Iaisvalaikio užsiÄ—mimo, dainavau vyrų chore "Aidas", vadovui net nepasisakiau, kad iÅ¡vykstu. Taigi iÅ¡važiavau, o tuometis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Julius Ulba atsiuntÄ— "VolgÄ…" manÄ™s paimti. PraÅ¡matniai Äia atvažiavau...
Ir ką pamatėt atvažiavęs?
Pirmiausiai, gavÄ™s paskyrimÄ…, žiÅ«rÄ—jau žemÄ—lapin, kur tas KupiÅ¡kis, neįsivaizdavau, kokiam kraÅ¡te... AtvažiavÄ™s pamaÄiau daug vienaaukÅ¡Äių mažų namelių, vienintelis daugiaaukÅ¡tis buvo Gedimino gatvÄ—je, kur dabar vaistinÄ—. Varganai atrodÄ— pati aikÅ¡tÄ—, iÅ¡ visų pusių apvažiuojama. RÅ«sÄiai - kareivinÄ—s. MinÄių liÅ«dnų sukosi galvoje, varge galvojau, tai pasirinkau! Paskui pradÄ—jau atidžiau žvalgytis, nutaikÄ™s progÄ…, įsmukau KupiÅ¡kio bažnyÄion. Ä®spÅ«dingai atrodÄ—. Vakarais dažnai eidavau pasivaikÅ¡Äioti po Kapų gatvÄ™, man ji labai miela pasirodÄ—, tokia kaimiÅ¡ka, su grioviais abipus kelio. Beje, ir tada KupiÅ¡kyje buvo daug žalumos, daug gÄ—lynų, tuo jis skyrÄ—si iÅ¡ kitų panaÅ¡ių miestelių.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.