|
|
|
Vėrinys MIÅ¡KININKAS, KURIO NEPAMIRÅ¡O SAVI
Vidmantas MarkeviÄius |
2010−09−25 |
Kas gi buvo Povilas Matulionis, kurio vardu pavadinta viena KupiÅ¡kio miesto gatvÄ—, mokykla? LaikraÅ¡Äio puslapiuose neįmanoma plaÄiai ir įvairiapusiÅ¡kai apraÅ¡yti Å¡io žmogaus gyvenimo, veiklos, paliktų raÅ¡ytinių darbų.
Čia bus minimi tik jo biografijos trupinėliai, kuriuos apie jį sudėjo žinomi kupiškėnai.
Kupiškėnė Mikalina Glemžaitė savo atsiminimuose rašė: "Aš profesorių pažinojau dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai jis atvažiuodavo į Kupiškį. Su mano tėvu Mykolu Glemža profesorius artimai bendravo. Abu tardavosi, kaip geriau veikti, ką daryti, kad Kupiškis (jis tada buvo mažas miestelis) atgimtų, pasidarytų kultūros centru bei praturtėtų. Profesoriaus svajonė buvo Kupiškyje pastatyti liaudies kultūros namus".
P. Matulionio giminaitÄ— Ona MatulionienÄ—-SlavinskienÄ— yra pasakojusi, kad jis buvÄ™s labai jautrios Å¡irdies, visÄ… gyvenimÄ… iÅ¡saugojÄ™s stiprų gailestingumo jausmÄ… bÄ—džiams, o ypaÄ invalidams. Å venÄių metu lankydavosi senelių prieglaudoje, vadinamoje ubagynu, ir dažnai iÅ¡dalindavo visus pinigus skurdžiai gyvenantiems žmonÄ—ms. "AuÅ¡ros" ir "Varpo" gadynÄ—s sÅ«nus P. Matulionis labai mylÄ—jo LietuvÄ…, o ypaÄ brangino gimtÄ…jį KupiÅ¡kį. Jis dažnai sakydavo: "Mirsiu tik KupiÅ¡kyje, nes mano Å¡irdis iÅ¡ KupiÅ¡kio niekada nÄ—ra pasitraukusi".
Kitas profesoriaus giminaitis, advokatas Petras Pakarklis savo atsiminimuose užraÅ¡Ä— tokius gyvenimo epizodus: "P. Matulioniui esant MiÅ¡kų departamento direktoriumi, vienas urÄ—das atneÅ¡Ä— dovanų stirnos Å¡launį. Matulionis taip stipriai įsižeidÄ—, kad spÄ—jo pagriebti Å¡luotÄ… ir ja mojuodamas urÄ—dÄ… iÅ¡vijo. Jis buvo ypatingai nepakantus kyÅ¡ininkams, prisitaikÄ—liams. KartÄ… P. Matulionis lankydamasis KupiÅ¡kyje užėjo į girininkijÄ… ir stebÄ—jo, kaip girininkas priiminÄ—ja interesantus. PriÄ—jus eilei, girininkas praÅ¡neko: "Seni, kÄ… pasakysi, ko Äia taip ilgai susitraukÄ™s kiurksai"? Senis sako: "Vaikeli, aÅ¡ esu MiÅ¡kų departamento direktorius ir stebiu, kaip tamsta elgiesi su klientais. Vaikeli, pirmiausia bÅ«k mandagus ir neįžeidinÄ—k savo klientų".
Nors profesorius kalbÄ—jo bendrine kalba, taÄiau vartojo nemažai kupiÅ¡kÄ—nų tarmÄ—s žodžių. Tai daugelį, Å¡ios tarmÄ—s negirdÄ—jusių, gerokai stebindavo. Ä® paÅ¡nekovÄ…, ne tik studentÄ…, bet ir sau amžiumi lygų, dažnai kreipdavosi "vaikÄ—li".
LinksmÄ… pasakojimÄ…, iÅ¡girstÄ… iÅ¡ savo tÄ—vo, užraÅ¡Ä— "KupiÅ¡kÄ—nų vestuvių" režisierius ir pirÅ¡lys Povilas Zulonas (1912-1996). "IÅ¡sikÄ—lus į vienkiemius, gal apie 1924-1925 metus, vienÄ… vasaros sekmadienį, kai po pamaldų vieni dar Å¡nekÄ—josi prie Å¡ventoriaus, kiti ieÅ¡kojo karÄiosios laÅ¡o, treti skubÄ—jo važiuoti namo, aÅ¡ su Jurgiu BukÄ—nu atÄ—jau ant ÄŒirvų kalnelio KupiÅ¡kio miesto centre, kur jau laukÄ— vyrų bÅ«rys atvažiuojant P. Matulionio. Å nekuÄiuojamÄ—s ir laukiam, žvilgÄiodami geležinkelio pusÄ—n. Neilgai trukus, pamatÄ—m nuo Ožkamyžės (miestelio ir lauko riba, kur varomos į ganyklÄ… ožkos Å¡lapindavosi) bruku atvažiuoja du vyrai. Arkliukas traukia vežėÄias, o vyrai nesustodami kalba. IÅ¡ ratų iÅ¡lipo jau gerokai pražilÄ™s mÅ«sų profesorius, atsisveikino su kurmonu (vežėju) ir priÄ—jo prie mÅ«sų pulko. "Sveiki, KupiÅ¡kio tinginiai, ÄŒirvų kalnelio lankytojai!†- suÅ¡uko P. Matulionis meiliai Å¡ypsodamasis ir kiekvienam iÅ¡ mÅ«sų tiesdamas rankÄ….
Kai profesorius priÄ—jo prie KupiÅ¡kio gyventojo KanapÄ—s, kaire ranka padavÄ— jam kepurÄ™ palaikyti, o pats sveikinosi su vyrais toliau. "JÄ—zus Marija", - subliovÄ— KanapÄ—, iÅ¡mesdamas iÅ¡ rankų profesoriaus kepurÄ™. KrÅ«ptelÄ—jÄ™ atsigręžėm į iÅ¡sigandusį KanapÄ™, o P. Matulionis kvatojosi, Å¡luostÄ— juoko aÅ¡aras, griebÄ—si už pilvo ir vÄ—l kvatojosi. Mes sutrikom. Tik kai sukiÅ¡om nosis ir pamatÄ—m profesoriaus kepurÄ—je gyvatÄ™, visi supratom iÅ¡gÄ…sÄio ir juoko priežastį. Tada mes suklegom, sujukom, bet ne mažiau ir stebÄ—jomÄ—s, kaip profesorius kepurÄ—je ant galvos atsivežė gyvatÄ™ iÅ¡ Å epetos. Juokui aprimus, profesorius paÄ—mÄ— kepurÄ™ su gyvate ir sako: "Kiekvienas Dievo sutvÄ—rimas žmogui nieko nedaro, jeigu jis jauÄia, kad jį myli..."
Atsisveikindamas profesorius kiekvienam paspaudė ranką, pasiteiravo apie bėdas, paguodė, padrąsino. Skirstėmės namo linksmai, pasimatę ir pasikalbėję su tokiu garbingu kupiškėnu.
Tikriausiai šių kelių kupiškėnų prisiminimai patvirtina, kad mūsų kraštietis P. Matulionis buvo tikras kupiškėnas.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
