Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

TURIME VISI AUGINTIS TIKÄ—JIMÄ… IR SÄ…MONINGUMÄ…

Loreta TIMUKIENÄ–

2010−08−14

Komentarai4    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kunigas Gediminas Jankūnas kilęs iš Panevėžio. Nuo septintos klasės patarnavo Panevėžio Šv. ap. Petro ir Povilo parapijoje. Aukštesnėse klasėse įsitraukė į parapijos jaunimo veiklą. Baigęs Vytauto Žemkalnio gimnaziją 1997 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten porą metų studijavo filosofines disciplinas ir maldos gyvenimo praktikas. Teologijos studijų buvo pasiųstas į Čikagos arkivyskupijos seminariją ir joje mokėsi ketvertą metų. 2003 metais grįžo į Panevėžį ir vyskupo Jono Kaunecko buvo įšventintas į kunigus. Kauno kunigų seminarijoje baigęs du kursus, keletą metų studijavo teologiją Čikagoje, Mundelein seminarijoje (University Saint Mary of the Lake). Čia apgynė doktorato disertaciją tema „Įveikiant reliatyvizmo diktatūrą” (Moving Beyond the Dictatorship of Relativism: Cardinal Joseph Ratzinger’s Lifelong Concern with the Phenomenon of Relativism). Kunigas Gediminas jau sugrįžo atgal į Lietuvą. Jis mielai sutiko pasikalbėti.
Papasakokite, koks kelias Jus vedė į kunigystę.
Mano paties akimis – labai įprastas kelias. Augau tikinčių tėvelių šeimoje. Kasdienė malda, sekmadieniais – į bažnyčią, gegužės ir birželio mėnesiais – litanijos, spalio mėnesį – viena rožinio dalis, vasarą važiuodavome daug kur į atlaidus. Kai ruošiausi priimti išpažinties sakramentą ir Pirmąją Komuniją, iš tėvų jau buvau išmokęs daugelį maldų. Aukštesnėse klasėse įsitraukiau į parapijos jaunimo veiklą. Kūrėme maldos grupelę, važiuodavome į stovyklas. Patraukė tuo metu parapijoje dirbusių jaunų kunigų pavyzdys. Jie atrodė tokie atsidavę tikėjimo vertybėms ir kunigiškoje tarnystėje įprasminantys savo gyvenimą. Baigus gimnaziją nereikėjo ilgai svarstyti, kur studijuosiu.
KodÄ—l pasirinkote studijas JungtinÄ—se Valstijose?
Kai pasirenki kunigystės kelią, iš tiesų labiau atsiduodi į savo vyskupo rankas ir klausai jo sprendimų. Tas pats ir mokantis seminarijoje. Studijų Čikagoje aš nepasirinkau, man jos buvo pasiūlytos tuometinio seminarijos rektoriaus vyskupo Rimanto Norvilos ir Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo atstovo Kauno seminarijoje vicerektoriaus kunigo Rimanto Kauniečio. Neturėjau rimtų priežasčių atsisakyti, nors baiminausi, kad viskas bus anglų kalba, kurios taip gerai nemokėjau. Prieš seminariją Panevėžyje buvau nemažai bendravęs su dviem Šv. Pranciškaus Ksavero brolijos vienuoliais iš Amerikos – broliu Juozapu Glebu ir broliu Joe Britt, ir atrodė, kad suprasti ir susikalbėti anglų kalba galiu, bet čia juk laukė rimtos studijos, negirdėti ir nežinomi teologijos terminai. Labiausiai jų padrąsintas sutikau ir 1999 metų rugpjūčio mėnesį atvažiavau į Čikagos arkivyskupijos Mundelein seminariją. Mokydamasis seminarijoje savaitgaliais pagelbėdavau ir apsistodavau pas tuometinį Švč. M. Marijos Gimimo parapijos Marquette Park kleboną, dabar jau a. a. kun. dr. Michael Yakaitį, vėliau – kun. Joną Kuzinską. Mano studijų pradžioje šioje parapijoje vikaravo kun. dr. Rimantas Gudelis, vėliau jį pakeitė kun. Rimvydas Adomavičius. Galiu tik pasidžiaugti, kad bendravimas su visais šiais kunigais nemažai padėjo mano paties, kaip kunigo, formavimuisi. Kiekvienas iš jų Dievo apdovanotas išskirtinėmis dovanomis ir esu tikrai laimingas, kad turėjau tokius kunigystės pavyzdžius.
Čia dar reikėtų paminėti prelatą Jurgį Šarauską, kuris, tuo metu dirbdamas Amerikos vyskupų konferencijoje Vašingtone, buvo pagrindinis žmogus, padėjęs išrūpinti stipendiją mano mokslams Čikagoje. Prelatas J. Šarauskas nuo pirmų dienų rūpinosi mumis, dviem studentais iš Lietuvos, studijuojančiais Mundelein seminarijoje, ir kunigais iš Lietuvos, kurie studijavo Vašingtono ir Baltimorės universitetuose. Tas rūpinimasis trunka iki šios dienos.
Po diakonystės šventimų pusei metų buvau paskirtas į Marquette Park lietuvių parapiją. Visą kitą laiką darbavausi tik kaip pagalbininkas, kur galėjau ir kur manęs reikėjo.
Tapęs diakonu, dirbote ir Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, vėliau buvote paskirtas Zarasų rajono Vajasiškio ir Antalieptės parapijų administratoriumi. Beveik dvejus savo kunigiškos tarnystės metus paskyrėte Kupiškio ir Palėvenės parapijoms. Šių parapijų žmonės iki šiol Jus mini geru žodžiu, prisimena Jūsų gerus darbus. Dažnai žmonės su gailesčiu išlydi į kitą parapiją kunigą, su kuriuo per keletą metų susigyvenama, įprantama. Kokia Jūsų nuomonė apie dvasininkų tarnystės vietos keitimą?
Ačiū už malonius sentimentus iš Kupiškio ir Palėvenės žmonių, su tokiu pat šiltumu ir aš juos prisimenu, nes ten buvo mano pirmųjų kunigystės žingsnių vietos. O dėl dvasininkų tarnystės vietos keitimo, manau, kad Bažnyčia yra labai išmintinga tai darydama. Dažniausiai kilnojama yra kunigystės pradžioje, kai kunigas dirba skirtingose parapijose vikaru ir gauna progą susipažinti su skirtingais klebonais ir jų sielovadiniais metodais bei skirtingomis parapijų ir tikinčiųjų gyvenimo sąlygomis. Visa tai leidžia įgyti tokios praktinės patirties, kurios net ir šešeri metai, praleisti seminarijoje, negali suteikti. Su metais kunigas skiriamas jau nebe vikaru, bet klebonu arba administratoriumi, ir čia kilnojimas sulėtėja. Atsiranda galimybė kunigui įgyvendinti daugiau laiko reikalaujančius sielovadinius projektus. Kaip jau minėjau, kiekvienas kunigas yra apdovanotas skirtingomis dovanomis: vienas – geras pamokslininkas, kitas – katechetas, dar kitas geriau nusimano apie remontą ir statybas, dar kitas yra nuostabus ir paveikus išpažinčių klausytojas. Kunigų kilnojimas leidžia parapijos bendruomenei pasinaudoti ir patirti atskiro kunigo turimą Dievo duotą dovaną. Tai ir išeina taip, kad vienas suremontuoja ar net pastato bažnyčią, kitam tenka burti ar gaivinti tikinčiųjų bendruomenę, dar kitas pasireiškia kaip nuostabus jau sukurtų ir veikiančių dalykų palaikytojas. Svarbu, kad žmonės mylėtų savo kunigus ne tik už jų talentus ir dovanas, bet ir su jų silpnybėmis, kurių kiekvienas iš mūsų turime. Privalome suprasti, kad kunigai, kaip Dievo išganymo įrankiai, yra ir patys ne mažiau reikalingi Dievo gailestingumo ir išganymo malonių. Kunigystė padaro tave bendruomenės vedliu ir palydėtoju Dievo link, bet ir pačiam juk reikia eiti Dievo ir Jo Karalystės link.
Su Jumis teko bendrauti gyvenant Lietuvoje – Jūs dėstėte tikybą Kupiškio Povilo Matulionio vidurinėje mokykloje, kur tuo metu dirbau mokytoja. Puikiai prisimenu Jūsų šypseną ir šiltą bendravimą su mokiniais. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su jaunimu? Galiu paliudyti, jog Jums dirbant mokykloje besirenkančiųjų tikybos pamokas gerokai padaugėjo.
Malonu girdėti, kad tie pirmieji žingsniai Kupiškyje, kaip tikybos mokytojo, taip gražiai prisimenami. Nežinau dėl tos bendros kalbos su jaunimu... Aš juk ir pats dar laikau save jaunu, tai lyg ir būtų keista, jei nesusikalbėtume. Bet taip pat yra tiesa, kad tas susikalbėjimas pasunkėja ir jaunam kunigui, ir bet kuriam mokytojui, kai kalbama apie pamatinius vertybinius dalykus. Jaunimas atrodo nesidomintis ir abejingas tokiems dalykams, nepasitikintis ir netikintis, bet iš tiesų jauni žmonės labai domisi ir nori žinoti, kokiomis vertybėmis turi vadovautis įžengdami į suaugusiųjų pasaulį. Jie greitai pamato, kad būti suaugusiam nėra tik laisvė daryti, ką nori, bet ir sunkus, didelės atsakomybės ir visokeriopos pagalbos reikalaujantis uždavinys. Čia ir kunigas, ir mokytojas, ir kiekvienas suaugęs žmogus gali ateiti jiems į pagalbą. Svarbiausia būti nuoširdžiam ir tikram, gyventi tomis pačiomis vertybėmis, kokias nori perduoti jauniems žmonėms. Ką dar turi suprasti jaunimas, kuris dažnai tame amžiuje yra linkęs daug ką idealizuoti ir absoliutinti? Kad atsakingas gyvenimas renkantis vertybes nėra apsaugotas nuo silpnumo akimirkų ir klaidų. Netgi mūsų idealai – ar tai būtų tėvai, vyresni broliai, sesutės ar netgi kunigai – neišvengia klaidų ir suklupimų. Čia ir vėl į pagalbą ateina tikėjimas ir Jėzaus Kristaus mokymas bei pavyzdys, kad Dievas nenustoja apdovanojęs gailestingumu ir meile net ir paties didžiausio nusidėjėlio, jeigu tik jis arba ji supranta, kad jiems yra reikalinga tokia Dievo pagalba, kurią yra pasiruošę priimti. Aš neseniai grįžau iš Panevėžyje vykusių Lietuvos jaunimo dienų. Širdis dainavo žvelgiant į daugiau kaip septynis tūkstančius jaunuolių iš visos Lietuvos – minia degė troškimu dalintis savo tikėjimu ir stiprinti Bažnyčią bei vienas kitą.
Esate sakęs: „kur bekeliautume, žmonės bus tokie patys, kokie esame mes.“ Gal pasakysite, kokių žmonių Jums teko sutikti? Kokie žmonės Jums padarė didžiausią įtaką? Ar dažnai tenka susimąstyti, kokiomis charakterio, būdo savybėmis turi būti apdovanotas žmogus, pasirinkęs kunigystės kelią? Ar šitame kelyje, kviečiant žmones prie neišsenkančių Dievo meilės ir gerumo šaltinių, svarbiausia yra pašaukimas?
Atsimenu, kad tuos žodžius pasakiau Kupiškyje ir Palėvenėje aukodamas paskutines šv. Mišias kaip tų parapijų vikaras. „Kur bekeliautume, žmonės bus tokie patys, kokie esame mes.” Tiesa, traukiame į save panašius, bet kunigui yra dar šiek tiek kitaip. Juk jis ne prie savęs žmones turi traukti, bet prie Kristaus, todėl privalo būti atsargus, kad ne kokį „fanų” klubą aplinkui save burtų, bet Kristaus Bažnyčią. Reikia ir lankstumo, ir jautrumo, ir išminties, kad parodytum ir primintum žmonėms, jog labai dažnai skiria partijos, turtas, netgi išsilavinimas ir aplinka, kurioje užaugama. Bet tikėjimas visus ir visada vienija – jeigu jis yra tikras, o ne formalus. Kunigas nebus veiksmingas, jeigu į kunigystę ateis ne pašaukimo, o kokių nors asmeninių ambicijų ar baimių vedamas. Tiesa, dažnai užtrunka laiko, net ir po šventimų, kol susiformuoja ir išryškėja supratimas, į kokią tarnystę Viešpats tave pakvietė. Čia reikia nemažai nuolankumo ir kuklumo bei atvirumo Bažnyčios išminčiai ir Šventosios Dvasios vadovavimui. Būkime kantrūs patys su savimi, būkime kantrūs su Viešpačiu ir vieni su kitais, remkime ne badydami pirštais į kitų silpnybes ar klaidas, bet dažniau ir nuoširdžiau vieni kitus pavesdami Dievui savo maldose. Tada ir piktumo bus mažiau, o daugiau pagarbos bei vienybės.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse".


Skaityti komentarus (4)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 089 536

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]