Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vėrinys

SIDABRINė GERVė NUTūPė PRIE KUPIšKIO MARIų

Nida Å ULCIENÄ–

2010−08−07 0

Ketvirtadienio vakare kas po vieną, kas būreliais traukė Kupiškio marių link. Tik šį kartą ne nusimaudyti po dienos darbų, o susitikti su žinomais menininkais ir pasižiūrėti filmų po atviru dangumi.
Vasaros pradžioje startavęs Lietuvos kino akademijos festivalis „Sidarbrinės gervės naktys“, aplankęs daug Lietuvos miestelių, užsuko ir pas mus.
„Šiandien matysite tikrą lietuvišką kiną, kurį galbūt retai rodo per televiziją“, – pasveikino visus susirinkusius renginio vedėjas dainininkas Aleksandras Makejevas. – Su mumis atkeliavo ir „Sidabrinės gervės“ prizas, kurį gavo geriausi kūrėjai“.
Sveikindamas čia atvykusius „Sidabrinės gervės“ festivalio svečius rajono mero pavaduotojas Aidas Mikėnas juokavo, kad šis ketvirtadienio vakaro renginys išsprendė vieną labai paprastą klausimą – ką reikės veikti vakare.
Filmo „Lernavan“ režisierius Maratas Sargstyan prisistatydamas žiūrovams sakė, jog šis filmas gimė iš savo tėvynės ilgesio: „Tai buvo mano studijų baigiamasis diplominis darbas – taip baigėsi mano studentiškas gyvenimas. Manau, kad filmas pavyko, nes jis jau pelnė 7 apdovanojimus, iš kurių – 5 tarptautiniai. Esu armėnas. Lietuvoje gyvenu jau 16 metų. Per tą laiką nė karto neteko grįžti į Armėniją“.
Pasak režisieriaus, filmui nereikėjo ieškoti kalnų Naujojoje Zelandijoje – juos rado Kėdainiuose. Ten yra gana unikali vieta, nes iki tol ten, išskyrus kelias reklamas, niekas niekada nefilmavo. Beje, ir tie kalnai dabar jau nebeegzistuoja. Ten per dieną pilama iki 10 tūkstančių tonų gipsinių atliekų, todėl aplinka nuolatos keičiasi. Tos kalnų formos, kurios buvo susiformavę prieš 40 metų, dabar virto lyguma. Pats filmo pavadinimas „Lernavan“ yra armėniško kaimo pavadinimas, kuris reškia „kalnuotas“.
Filmo pristatyme dalyvavęs vienas iš filmo pagrindinių veikėjų aktorius Ferdinandas Jakšys sakė, jog vaidinti jį šiame filme pirmiausiai paskatino scenarijus. Tokių scenarijų, kuriuose būtų kalbama apie prarastą gimtinę, Lietuvos prefesionaliame kine yra labai mažai. „Man dar gyvi prisiminimai apie tuos senuosius kaimo žmones, kurie su nostalgija plyname lauke prisimena vietas, kur kadaise stovėjo jų namai, ūkiniai pastatai, buvo gėlių darželis, šuniuko būda. Juk tiek daug ir Lietuvoje išnyko nuo žemės paviršiaus kaimų, į užmarštį nuėjo jų pavadinimai“, – sakė aktorius.
Antrasis filmas buvo Vytauto V. Landsbergio „Nuo pasaulio stogo“.
Kad susirinkusieji galėtų kiek pailsėti nuo patirtų emocijų žiūrint filmus, pertraukėlės metu jiems savo autorines dainas dainavo bardas Aleksandras Makejevas.
Net ir po paskutiniojo Tomo Donelos filmo „Atsisveikinimas“ kupiškėnai neskubėjo į namus. „Tai buvo puikus vakaras. Pamatėme ne tik gana skirtingus ir įdomius lietuviškus filmus, bet ir pabuvome visa šeima kartu. Aš pirmą kartą turėjau galimybę žiūrėti kiną po atviru dangumi“, – sakė jauna kupiškėnų Labauskų šeima.