|
|
|
Vėrinys IÅ¡EITI IÅ¡ DYKUMOS
Gaila MATULYTÄ– |
2004−07−24 |
Dar niekada nebuvau dykumoje. Mažai kas buvo, taÄiau kiekvienas iÅ¡ mÅ«sų turime savitÄ… jos vaizdÄ…: svilinanti saulÄ— balzganame danguje, karÅ¡tas smÄ—lis, supuolÄ™s į kauburÄ—lius, flegmatiÅ¡kos kupranugarių vilkstinÄ—s, tarp įkaitusių akmenų vikriai vinguriuojantys driežiukai. Ir bÅ«tinai oazÄ—s, jų gaivinanti žaluma. Ir bÅ«tinai laisvÄ—s bei absoliuÄios vienatvÄ—s pojÅ«tis.
O dykuma mÅ«sų Å¡irdyse? Kai Å¡aukia gyvybÄ—s vandens trokÅ¡tantis dvasingumas, kai jausmai vos bepakelia sausrÄ…, kai vienÄ… dienÄ… supranti: tuÅ¡Äia mano Å¡irdis, kaip ir tuÅ¡Äias mano gyvenimas.
Kelionei į dykumÄ… reikia gerai pasiruoÅ¡ti. Kaip ir bet kuriam kitam žygiui į pavojingus kalnus ar audringÄ… jÅ«rÄ…. Reikia daug vidinÄ—s tvirtybÄ—s, reikia drÄ…sos ir tikÄ—jimo. Å ita kelionÄ— niekada neprilygs turizmo firmų siÅ«lomiems malonumams, kuomet tavimi bus visapusiÅ¡kai pasirÅ«pinta, bus pažadÄ—ta gera kompanija, maloni aplinka ir nepamirÅ¡tamos pramogos – iÅ¡bandyti, kur yra žmogiÅ¡ko komforto ir troÅ¡kimo užvaldyti Å¡iandieninį malonumų pasaulį riba. Kelias per dykumÄ… – bene didžiausias žmogaus iÅ¡bandymas. Ir ne visada paisoma tavo valios – Å¡alia buitinių rÅ«pesÄių, nuolatinÄ—s rungtynių atmosferos – kas pirmas, stipresnis, turtingesnis – be gailesÄio esi iÅ¡metamas į dvasinÄ™ dykumÄ…, į vidinį nerimÄ…, į baimÄ™, kad lietus negreit palaistys po kojomis suskeldÄ—jusiÄ… žemÄ™.
Tokiais momentais dažnai pajuntame begalinÄ™ vienatvÄ™ – aplinkiniai žmonÄ—s nemÄ—gsta kanÄios. Žodžiai bejÄ—giai paguosti ir patarti, nedrÄ…sus užuojautos žvilgsnis priverÄia nepatogiai jaustis. Nutolsta biÄiuliai, kurie buvo iÅ¡tikimi sÄ—kmÄ—s ir nerÅ«pestingo juoko akimirkomis. Susigūžia ir prityla artimiausi žmonÄ—s. DykumÄ… reikia pereiti vienam.
Tuomet tyloje klausi savÄ™s apie užnugary pasilikusio gyvenimo kokybÄ™ ir prasmingumÄ…, pasitikrini savo vertybes, kurios jų tau pasirodo reikalingiausios tavo liÅ«desio ir kentÄ—jimo laikotarpiu, iÅ¡ naujo įvertini draugystÄ™, taÄiau neteisi ir nieko nereikalauji iÅ¡ tų, kurie tÄ…kart gyvena kitur ir kitaip. Be žodžių kalbiesi su savimi, savo sąžine, keli klausimus ir savyje ieÅ¡kai atsakymų. O negailestinga saulÄ— slopina paskutinius keliaujanÄiojo stiprybÄ—s laÅ¡elius, netikÄ—jimo smÄ—lis smiltimis užberia akis, nemeilÄ—s sau ir pasauliui vÄ—jas džiovina kadaise puikybe pertekusį savÄ…jį “aÅ¡â€.
Daug kas turbÅ«t pastebÄ—jo, kaip kanÄioje nuvertÄ—ja kasdieninÄ—s problemos, nublanksta konfliktų reikÅ¡mingumas, laikinas susierzinimas. Rodos, kiek piktų žodžių iÅ¡lieta, kad apgintum savo tiesÄ…, kad iÅ¡siteisintum, kad įrodytum savo pranaÅ¡umÄ… prieÅ¡ labai brangintÄ… asmenį. TaÄiau užtenka nutolti, suvokti, jog to žmogaus tu daugiau nebesutiksi, tuomet įvertini, kÄ… praradai. ParimÄ™s tyliai skaiÄiuoji, kiek kartų neiÅ¡tarta “myliu†ar “atleiskâ€. O po keleto kelionÄ—s mÄ—nesių, kai beviltiÅ¡kai tolsti nuo artimo biÄiulio, jau klausi savÄ™s, koks buvo jo žvilgsnis, koks balsas, kur jis pats Å¡iandien yra? Kol supranti, kad kiekvienas iÅ¡siskyrimas, kelionÄ— tuÅ¡Äiais delnais per dvasinÄ™ dykumÄ…, iÅ¡moko gyventi dabartimi. Gyvenimas yra dabar – kartojo daugelis filosofų ir Å¡itaip jautÄ— nedaug knygų puslapių sklaidÄ™ mÅ«sų iÅ¡mintingieji senoliai. Svarbu iÅ¡gyventi Å¡iandienÄ…, iÅ¡tverti alpų Å¡ios akimirkos troÅ¡kulį. TroÅ¡kulį gilesnių jausmų, prasmingesnio rytojaus.
Dykumos vienatvÄ—je – kai nusigręžia buvÄ™ pažįstami, kai prarandi mylimÄ…, kai nebesuÅ¡ildo artimo draugo žvilgsnis – suvoki, kad turi beprotiÅ¡kai daug laiko. Niekas į jį neapeliuoja, niekas neatseks tavo užpustomomis pÄ—domis jo pagrobti, kaip anksÄiau dažnai nutikdavo, sakydamas: “Duok man dalį savo laiko. Klausykis manÄ™s. KalbÄ—k man.†Pavargsti nuo bendravimo, nuo nesibaigianÄių rÅ«pesÄių, nuo padalinto dÄ—mesio.
Arba prieÅ¡ingai – bÅ«na, norisi visÄ… save atiduoti tam, nuo kurio skiria tÅ«kstanÄiai mylių. PasiÄiumpi Å¡iuolaikinio pasaulio žaisliukÄ…, surenki numerį ir bejÄ—giÅ¡kai supranti: tu man esi tik dviejų minuÄių laikotarpis. Tik balsas. Keli žodžiai, įkainoti auksinÄ—mis abonento monetomis. Kokie tai turi bÅ«ti žodžiai? – klausi savÄ™s. Kad kai tik galÄ—siu, įveikusi atstumÄ… nemokamai tau atiduosiu visÄ… savo gyvenimÄ…?..
Ir kaip Äia taip! VienatvÄ—s tema vÄ—l atveda iki meilÄ—s. “Banalu, kad net amžina,†- pasakytų eseistas Sigitas Parulskis, tiek daug kalbÄ—jÄ™s apie vieniÅ¡umÄ…, iÅ¡davystÄ™, kanÄiÄ…. O aÅ¡ vÄ—l grįžtu prie dykumos. Neatrodo banalu.
Didelis džiaugsmas, kai supranti: niekas negyvena dykumoje, jÄ… reikia pereiti. Ne pasilikti joje, ne susitaikyti su savo kentÄ—jimu, vienatve, liÅ«desiu, netektimis. Dykuma kažkur baigiasi, ji atsiremia į vandenyno krantÄ…, jos pakraÅ¡Äius merkia lietÅ«s, jos smÄ—lio kopų keliÄ… sustabdo žaluma ir žydÄ—jimas. Keliaudami sausroje mes iÅ¡mokstame vertinti susitikimÄ…, iÅ¡mokstame atvirai, be iÅ¡ankstinių nuostatų žvelgti į sutiktÄ… bendrakeleivį, vienatvÄ— mus iÅ¡moko iki galo iÅ¡gyventi dalijimosi džiaugsmÄ…. Ir dalijamÄ—s tarsi vandens likuÄiais tyloje užaugintais žodžiais, kurie laisto Å¡viesesnio gyvenimo viltį.
Kažkodėl prisimenu tėvo Astijaus žodžius, rėkte išrėktus per vieną Atsinaujinimo dieną Kaune: “Kur sudėjot savo viltį? Į valdžias, politikus, bankus? Kur sudėjot, ten dabar ir ieškokit! Mano viltis – Jėzuje Kristuje. Iš jo plaukia malonė po malonės. Jis yra mano gyvybės šaltinis…†Pasirodo, be galo svarbu, kad mūsų viltis turėtų adresatą. O aš savo viltį sudėsiu į tą, kuris numalšins mano troškulį ir parodys kelią iš dykumos.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
