Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

KAM DŽIAUGSMAS, O KAM AŠAROS ISPANIJOJE

Banguolė ALEKNIENĖ

2005−05−21 1

Saulėtoji svajonių šalis Ispanija lietuviams - pigiausiai darbo jėgai Europos Sąjungoje - dažnai netampa ta pažadėtąja žeme.
Kupiškėnai jau spėjo pagarsėti visoje Lietuvoje žemu, artimu šalies didmiesčiams, nedarbo lygiu. Šiuo metu jis priartėjęs prie 4,9 proc.Tikriausiai galime didžiuotis savo rajono iniciatyviais, nebijančiais rizikuoti, pasitikinčiais savo jėgomis, trokštančiais geriau, turtingiau gyventi žmonėmis.
Tačiau ne visi sotaus gyvenimo siekia sąžiningai ir teisėtais būdais. Pradėjus domėtis, kokiais keliais ir kokiomis sąlygomis kupiškėnai iškeliauja dirbti į Ispaniją, norinčių apie tai kalbėti beveik neatsirado. Paminėjus kelių vyriškių, kurie verbuoja darbams Ispanijoje, pravardes, užkalbinti kupiškėnai sukdavo akis į šoną ir nebesileisdavo į jokias kalbas. Kodėl?
Visų pirma baimė susilaukti vietos autoritetais laikomų, kieto būdų žaliukų neprielankumo, keršto, įsitikinimas, kad dėl tokių veiksmų jų niekas niekuomet nenubaus. Be to, pasidalyti savo bėdomis trukdo ir nenoras prarasti nors ir vergiško, bet beveik garantuoto darbo perspektyvą.
Buvusio “vergo„ išpažintis
Stepanas Semionovas iš Šepetos nuo šių metų pradžios buvo išvykęs uždarbiauti prie statybų į Ispaniją. Šį darbą 3 mėnesiams Almerijos srityje, Valaveros mieste, jam buvo parūpinęs Žydrūnas Stankevičius iš Paberžių. Reikėjo tverti akmenų tvoras. Ten kartu triūsė daug žmonių iš Kupiškio ir vienas kitas panevėžietis. Darbas buvęs nelegalus. Deja, Stepanas tvoras tvėrė tik mėnesį su trupučiu. Anot jo paties, susižeidęs, o tiksliau sakant, jį perpūtęs vėjas ir pusiau paralyžiavę. Matyt, turėjo įtakos ir tenykštis klimatas – naktį atšąla, dieną būna karšta. Lovoje be jokio gydymo prasivartęs pusantro mėnesio. Pragyventi padėjęs draugas. Mėnesio uždarbį atidavęs už skolas. Sistema paprasta – darbdavys ispanas pinigus, skirtus darbininkų algoms, atiduodavo Ž. Stankevičiui, o šis savo nuožiūra juos padalydavęs dirbantiesiems. Už darbo suradimą ir atvežimą paprastai atskaičiuodavęs po 150 eurų nuo žmogaus.
S. Semionovo teigimu, ne visi lietuviai, parūpinantys nelegalaus darbo, ten turi gerą vardą ir yra mėgstami savo tautiečių. Kaip mėgs, jei jie yra su kai kuriais iš jų neatsiskaitę, dalis žmonių dėl vergiškų darbo sąlygų yra perbėgę pas kitus darbdavius.
Yra ten ir kupiškėnų, kurie turi legalias statybos firmas, padeda savo kraštiečiams normaliai užsidirbti. Ispanijoje už nelegalų darbą galima susilaukti 100 tūkst. eurų baudos, bet dirbančių be jokių sutarčių yra apsčiai. Kaip nebus, jei toks darbininkas už tą patį darbą gauna per pus mažesnį valandinį atlygį – iki 5 eurų. Apelsinų skynėjams daugių daugiausiai per dieną pasiseka užsidirbti po 20 eurų.
Šepetiškio kelionė namo užsitęsė ir dėl to, kad Ž. Stankevičius pametė jo pasą. Tiesa, paskui pasirūpino, kad Madride Lietuvos ambasada išduotų Stepanui laikinąjį pasą. (Pasus paprastai iš atvežtų darbininkų surinkdavo ir jiems grąžindavo tik išvykstant.)
S. Semionovas sakė, kad į Ispaniją jis daugiau niekada nebevažiuosiąs. Visko ten prisižiūrėjęs ir prisiklausęs. Tegu berniukai ieško naujų vergų.
Vyras tik nori, kad Ž. Stankevičius jam sumokėtų Lietuvoje už gydymą, nes yra žadėjęs padėti atitaisyti sveikatą.
Pasisekė įsitvirtinti
Telefonu susisiekus su Ž. Stankevičiumi, jis gan atvirai pasakojo apie savo keliones, tačiau kalbėti apie uždirbamus pinigus ir nelegalaus darbo organizavimą nebuvo linkęs.
“Jau 2,5 metų važinėju į Ispaniją, - teigė vyriškis, - iš pradžių dirbau prie akmeninių tvorų, o dabar įsitvirtinau statybose„. Į tolimą šalį Žydrūną atvedė ne nedarbas – Kupiškyje jis dirbo, tačiau buvo įdomu, kokie pinigai užkalami užsienyje.
“Dabar dėl to nė kiek nesigailiu,„ - sakė gerai uždirbantis Ž. Stankevičius, kuris naujai pirktu autobusiuku jau galės pavėžėti apie 7 žmones.
Įdarbintieji už kelionę sumoka po 150 eurų. Per dieną jie gauna apie 30-40 eurų, o likusi nemaža atlyginimo dalis tenka tam, kuris surado darbą. Koks pelnas Žydrūnui tenka už žmogaus įdarbinimą statybose, jis neatskleidė. Tik užsiminė, kad iš darbdavio ispano gauna užsakymą, kiek darbininkų jam reikia kelis mėnesius užtrunkančiose namo statybose. Pinigus lietuvis gauna į rankas.
Pašnekovas taip pat neišdavė kitų kupiškėnų, vežančių žmones nelegaliam darbui į Ispaniją, pavardžių. “Tai mano draugai,„ – trumpai atsakė. Be to, yra ir legaliai dirbančių kraštiečių, kurie ten susituokia, statosi namus, perka automobilius. “Aš dirbu privačiai, neplanuoju ten pasilikti, todėl nesiekiu kontrakto, - kalbėjo Ž. Stankevičius ir paaiškino, kad dokumentų tvarkymas užtrunka iki kelių mėnesių.
Paklaustas apie pavojus, Žydrūnas tikino Ispanijoje nieko nebijąs. “Aš jau seniai važinėju, niekam nieko nemoku ir man “stogo„ nereikia, – sakė vyriškis, matyt, pats “pridengiantis„ lietuvius. - Jei normaliai elgiesi, niekam į akis nelendi, tai ir priešų neturi„. Jo teigimu, netoli Valaveros yra kupiškėnų banditų miestai, kur gyvenama iš “vergų„.
Pragertas šansas
Pasidomėjus, ar pažįsta Stepaną, Ž. Stankevičius buvo lakoniškas: “Nenoriu komentuot. Jis pats kaltas. Aš jam sumokėjau pinigus. Kai reikėjo eiti į darbą, S. Semionovas užgėrė ir prasidėjo problemos. Per vieną savaitę jis nemažai užsidirbo, tačiau vėliau viską pragėrė ir nieko neparsivežė„.
Pašnekovas pridūrė, kad susirgusį Stepaną jis maitino iš savo pinigų ir už dyką parvežė namo. Esą įdarbintasis turėtų būti jam labai dėkingas.
Pokalbio metu paaiškėjo, kad S. Semionovas yra Žydrūno giminaitis. Būtent dėl to, pagailėjęs nedirbančio 46-erių metų šepetiškio, jį pasiėmė į Ispaniją. Stepanas nuslėpė, kad Lietuvoje turėjo rūpesčių dėl rankos, prieš važiuojant ji buvo ištinusi.
Ž. Stankevičius prisipažino, jog gailisi dėl dviejų dalykų: kad tokį seną (prie statybų dirba iki 30 m. vyrai) kartu pasiėmė į Ispaniją ir kad ten jo griežtai nesudrausmino už išgėrinėjimus.
“Dabar su Stepanu nesipykstu, - tikino pašnekovas, - jis man pretenzijų neturi, nes pats žino, kaip viskas buvo. Jei būčiau kaltas, pasirūpinčiau jo gydymu ligoninėje. Vakar buvau pas jį, kalbėjom, vaistų nuvežiau„… O pasiteiravus, kodėl giminaičiui perka vaistus, Žydrūnas teatsakė: “Negi man sunku? Aš pinigų turiu„.
Šiuo metu Ž. Stankevičius galbūt surinko naują ekipažą darbui Ispanijoje, o gal iš darbdavio ispano jau pasiėmė pirmąjį honorarą. Kam jam sukti galvą dėl pasiligojusio giminaičio?
Plačiai pagarsėję
Pasak Žydrūno, Almerijos provincijoje yra labai daug kupiškėnų. Ne visi ten sutaria, saugumo sumetimais verčiau neprisipažinti, jog esi lietuvis.
Kupiškio policijos komisariato pareigūnai pateikia šykščius duomenis: žinoma, kad žmones dirbti į Ispaniją anksčiau veždavo du kupiškėnai, tačiau grįžusių darbininkų nusiskundimų neužregistruota. Užsiminta apie du Ispanijoje peršautus mūsų rajono gyventojus. Interpolo duomenys taip pat vargu ar atspindi realią padėtį: pernai Prancūzijoje sulaikyti du kupiškėnai dėl suklastotų eurų, vienas Vokietijoje dėl įsilaužimo į automobilį, vienas Ispanijoje dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų, vienas Vokietijoje už vagystes iš parduotuvių, po du Suomijoje ir Portugalijoje dėl netikrų eurų pardavinėjimo. Vienas mūsų kraštietis sulaikytas Švedijoje už prekybą žmonėmis, vienas Ukrainoje įtariamas žmogžudyste.
Įprotis vergauti
Platus kupiškėnų paplitimas pasaulyje greičiausiai nulemtas nedarbo. Tačiau Kupiškio darbo biržos direktorė Genė Zulonienė priminė, jog statistikoje bedarbiais vadinami tik užsiregistravę darbo biržoje (apie 500 asmenų). Didelė dalis rajono gyventojų dėl įvairių priežasčių nenori įsidarbinti. Šiuo metu fenomenaliu galima vadinti kitą reiškinį: darbų pasiūla gerokai viršija paklausą. Vos užsiregistravę vidurinį išsilavinimą turintys žmonės siunčiami į mokymo programas. Vėliau suformuojamos, pavyzdžiui, statybininkų komandos. Įdarbinti sostinėje nustemba, kad per kelias dienas uždengę stogą gauna apie 800 Lt atlyginimą.
Įgiję kvalifikacinius pažymėjimus, darbo biržos klientai dažnai jais pasinaudoja sostinėje arba užsienyje. Per šią įstaigą išvykti dirbti svetur keliami dideli profesinių bei kalbos įgūdžių reikalavimai.
Tad nebaigusiam mokslų ar turinčiam įvairių priklausomybių lengviausia sėsti į pažįstamo automobilį ir, nuvykus į Ispaniją, parsiduoti. Paimti pasai ir įsipareigojimas atidirbti už įdarbinimą yra tarsi tramdomieji marškiniai tiems, kurie po 50 okupacijos metų savo šalyje nesuspėja reaguoti į ekstremalius darbo rinkos pokyčius ir mieliau renkasi aukos-vergo duoną.