Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

LIKIMO VALIA - žMONIų GYVENIMų IR LAIKMEčIų METRAšTININKė

Nida Å ULCIENÄ–

2010−06−26

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Sakoma, kad žmogaus gyvenimas panašus į upę. Vienų jis būna vingiuotas ir labai sraunus, kitų - teka ramia, bet plačia vaga.
Penkiasdešimt gražiausių gyvenimo metų atiduota žurnalistikai, iš jų - 35-eri prabėgo Kupiškyje. Tokiu savo darbo kraičiu gali pasidžiaugti ilgametė laikraščio "Kupiškėnų mintys" žurnalistė Eleonora Vaičeliūnienė. Visai neseniai ji atsisveikino su redakcija, ir, kaip pati juokavo, pagaliau tapo savo laiko šeimininke.
Tikriausiai rajone yra nedaug takelių ir kaimo keliukų, kurių nežinotų ar nebūtų ten keliavusi daugumos skaitytojų tiesiog vardu vadinama žurnalistė.


Pranašavo poetės dalią

Kilusi iš Radviliškio rajono Karčiamų kaimo Eleonora Grigaliūnaitė - Vaičeliūnienė pasakojo, kad būdama mokinukė mėgo rašyti eilėraščius, patiko lietuvių kalba. Deja, netgi ir literatės karjeroje buvo visko. Kartą mokytoja Eleonoros parašytą diktantą įvertino nepatenkinamai. Matyt, to užteko, kad mokinė pasitemptų, o blogas pažymys liktų tik vaikystės prisiminimu.
Vietiniame laikraštyje kartas nuo karto pasirodydavo mokinės Eleonoros eilėraštukai. Daugelis pranašavo jai poetės kelią, jeigu ne visai netikėtai kartą iš pažįstamos kaunietės nugirstas magiškas žodis - žurnalistika. "Man taip įdomu pasidarė. Įsidėmėjau tą pavadinimą, nors net gerai nežinojau, ką jis reiškia, - prisimena E. Vaičeliūnienė. - Vėliau pradėjau bendrauti su Radviliškio laikraščio redakcijos darbuotojais ir jau rimtai galvojau studijuoti lietuvių kalbą arba žurnalistiką".

Ir šį kartą E. Vaičeliūnienei likimas papokštavo. Kai baigusi vidurinę nuvyko į Vilniaus universitetą priduoti dokumentų, pirmiausiai stojo į tą eilutę laukiančiųjų, kurie norėjo studijuoti lietuvių kalbą. E. Vaičeliūnienė pastebėjo, kad prieš ją stovėjusios merginos dokumentuose įrašyta irgi Grigaliūnaitės pavardė. "Tada pagalvojau, kad dviejų Grigaliūnaičių į vienas studijas tai tikrai nepriims. Taip ir nuėjau ten, kur buvo eilutė norinčių studijuoti žurnalistiką. Tai toks buvo mano galutinis apsisprendimas", - juokėsi pašnekovė.

Studijos - nelengvos

Tais 1956 metais norinčių studijuoti netrūko - net keturi pretendentai į vieną vietą buvo. Vien gerų pažymių neužteko, nes buvo tvarka, kad studijuoti turi ir merginų, ir vaikinų vienodas skaičius. Kaip žinia, merginų visada būna daugiau, todėl joms ir konkurencija didesnė.
Kad mokslas buvo nelengvas, liudija ir tai, jog iš trisdešimties įstojusiųjų po penkerių metų studijų diplomus gavo tik dvylika. Nors teko daug pasėdėti prie Lenino raštų, studijuoti marksizmą, tačiau pagrindinis dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbai ir literatūrai, apskritai literatūrai. Studijų metu didelis dėmesys buvo skiriamas žurnalistikos žanrams. Apybraiža, reportažas, fotoreportažas, straipsnis - niekas negalėjo būti sumaišyta į vieną. "Dabar pasikeitė rašymo pobūdis, ir niekas didelio dėmesio nebeskiria į žanrų subtilybes, bet svarbu išliko medžiagos pateikimas. Tai jau autoriaus savastis", - sakė E. Vaičeliūnienė.
Kiekvieno būsimojo žurnalisto studijų metu laukė net trys praktikos. Baigus antrą kursą teko vykti į savo rajoninį laikraštį atlikti praktikos. Po trečio kurso - siųsdavo į geresnes, stipresnes redakcijas. Tuo metu gana aukšto lygio buvo Ukmergės rajoninis laikraštis, todėl ten buvo antroji praktika. O po ketvirto kurso jaunoji žurnalistė vyko į Alytaus rajono redakciją.

"Tuomet Alytuje vyko statybos, todėl reikėjo labai daug apie jas rašyti. Vietiniams žurnalistams ta tema buvo labai nusibodusi, tai jie dviems atvykusioms praktikantėms nuolat pasiūlė rašyti statybų tema, - prisimena Eleonora. - Gal kokius penkis straipsnius iš eilės rašėme apie tas statybas. Labai mums su drauge nusibodo ta tema. Kartą ėjau pro Vaikų namus ir parūpo užsukti. Po to rašinio mano draugė atviravo, kad pagaliau atsigavo perskaičiuosi kažką naujo, nes nuo rašliavos apie statybas rimtai galvojo grįžti namo į gimtąjį Vilnių. Nuo to laiko pačios įsidrąsinom ieškoti kitų pašnekovų, kitų temų".

AtsakomybÄ—s jausmas

Baigus studijas kiekvienas absolventas gaudavo paskyrimą dėl darbo. Daugiausia paskyrimų buvo į rajoninius laikraščius. Tie, kurie jau studijų metais dirbo, galėjo ten ir pasilikti. E. Vaičeliūnienės pirmoji darbo vieta buvo Pasvalio rajono laikraštis. Vėliau penkerius metus teko darbuotis Skuode, o 1975 metų pavasarį kartu su šeima E. Vaičeliūnienė atvyko gyventi ir dirbti į Kupiškį. Čia rajoniniame laikraštyje džiaugsmais ir rūpesčiais su skaitytojais bei kolegomis dalijosi 35-erius metus.
Pasak E. Vaičeliūnienės, tuomet pas pašnekovą retai kada vykdavo vienas žurnalistas - iš kolūkio kontoros darbuotojų kas nors palydėdavo, padrąsindavo kalbinamą žmogų. Dauguma tų, apie kuriuos tekdavo rašyti, buvo darbo pirmūnai. Daugiausiai buvo klausinėjama apie darbą, jo gyvenimą, politika likdavo nuošalyje. Visgi buvo keli atvejai, kai pašnekovas, papasakojęs apie save, darbą, nesutiko fotografuotis - nusuko nugarą ir tiek.

Žurnalistai mokėjo ne tik rimtomis temomis rašyti, bet ir pajuokauti. Kartą balandžio 1-osios proga kolegė Eugenija parašė, kad į Notigalės pelkę atskraidinta meškų. Dauguma tokia žinia patikėjo - rudeniui atėjus buvo ir tokių, kurie nedrįso eiti spanguoliauti.
Sovietmetyje buvo labai populiarūs feljetonai. Tekdavo rašyti apie kolūkių pirmininkus, fermų vedėjus, kurie nevykdydavo planų ar būdavo savanaudiški. Kartais po feljetono laikraštyje valdininkėlis galėdavo net darbo netekti - ypač jeigu aprašomos jo blogybės susijusios su gamyba, sukčiavimu. Spauda turėjo galią, buvo stiprus grįžtamasis ryšys. Po kiekvienos kritikos laikraštyje visuomet būdavo atsakymas, pasiaiškinimas, kodėl taip pasielgė kritikuojamas herojus. "Labai gaila, kad dabar to grįžtamojo ryšio nebeliko. Tarsi nebeliko atsakingų už padėtį. Visa jėga - skaitytojų atsiliepimai", - pastebėjo E. Vaičeliūnienė.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 089 642

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]