|
|
|
Vėrinys KELIONÄ— į SIBIRÄ… PAKEITÄ— POžIÅ«Rį į TREMTį
Ingrida NAGROCKIENÄ– |
2010−06−19 |
Kai apie tremtį jaunosios kartos atstovai Å¡iais laikais tik nuotrupomis gali kažkÄ… pacituoti iÅ¡ mokyklinio vadovÄ—lio, daliai Lietuvos jaunuolių teko savo akimis pamatyti tuos kraÅ¡tus, kur 1941 - 1952 metais gyvuliniais vagonais buvo iÅ¡vežta daugiau nei 130 tÅ«kst. Å¡alies žmonių. PrieÅ¡ porÄ… metų projekte "Misija Sibiras" dalyvavo kupiÅ¡kÄ—nas Mindaugas JackeviÄius.
DvideÅ¡imt ketverių metų vaikinas, baigÄ™s SubaÄiaus vidurinÄ™ mokyklÄ…, Å¡iuo metu dirba reporteriu viename didžiausių informacinių portalų Lietuvoje. Reportažus iÅ¡ Sibiro rengÄ™s jaunuolis pamatÄ— visiÅ¡kai kitokiÄ… amžinojo įšalo žemÄ™, nei apie jÄ… buvo girdÄ—jÄ™s istorijos pamokose.
Kaip sugalvojai dalyvauti tokioje misijoje?
"Misijoje Sibiras" dalyvavau kaip žurnalistas, nes naujienų portalas DELFI, kuriame dirbu, yra misijos informacijos partneris. Redakcija į Sibirą delegavo mane. Tad mano užduotis buvo ne tik tvarkyti lietuvių tremtinių kapus, įamžinti jų atminimą, bet ir informuoti apie misiją likusiems Lietuvoje - rašyti straipsnius.
Papasakok apie paÄiÄ… kelionÄ™, kaip ji vyko?
MÅ«sų ekspedicija vyko Rusijos Irkutsko srityje. Pirmiausia iÅ¡ Vilniaus traukiniu pasiekÄ—me MaskvÄ… - iÅ¡vykÄ™ pavakarÄ™, Maskvoje buvome ankstyvÄ… rytÄ…. Kadangi skrydis į KrasnojarskÄ… buvo tik vÄ—lai vakare, Äia turÄ—jome dienÄ… susipažinti su didžiausiu Europos miestu. Po to laukÄ— apie 6 valandų skrydis į KrasnojarskÄ…. Skrendant į Rytus iki galo taip ir nesutemo - vis matÄ—si Å¡viesos properÅ¡os. Pamenu, kai naktį pro lÄ—ktuvo langus maÄiau blizganÄius vandens telkinius - kaip įtariu, pelkes. Krasnojarske samdÄ—me mikroautobusus, kurie mus nuvežė į reikiamÄ… miestÄ…. ÄŒia prasidÄ—jo tikroji misija, nes pasileidome po miestelius ieÅ¡kodami lietuvių kapų. Ä–jome pÄ—sÄiomis, kartais sÄ—dome į traukinius, pavėžėjo vietiniai žmonÄ—s.
KÄ… veikÄ—te Sibire?
LankÄ—me lietuvių tremties vietas, jas tvarkÄ—me. Susitikome su ten vis dar gyvenanÄiais tautieÄiais, užraÅ¡Ä—me jų prisiminimus. Kai kuriose kapinÄ—se kirtome krÅ«mus, atstatÄ—me nugriuvusius kryžius, tvoras, paminklus.
Kas šiame krašte paliko didžiausią įspūdį?
Be abejo, laukinÄ— Rusijos gamta. Tokių neaprÄ—piamų girių turbÅ«t reta Å¡alis teturi. Stebino, kad vietiniams gyventojams Äia vadovauja gamta - žiemÄ… sujaukia reikalus, kelius paversdama nepravažiuojamais, nuo didesnio lietaus patvinsta upÄ—s, kuriose vietiniai gaudo žuvis.
Patvinusios upÄ—s kartais su savimi nusineÅ¡a iÅ¡tisus kaimus. KartÄ… norÄ—jome pereiti upÄ™, taÄiau neradome tilto - jis buvo nuneÅ¡tas vandens. Teko užgniaužus kvapÄ… sraunia upe keltis vietinio ruso valdoma valtimi.
Nepamirštamas jausmas važiuoti "Transsibiro" geležinkelio atkarpa, pro langą matyti plukdomus potvynio išrautus medžius ir neaprėpiamas Rusijos platybes.
Sibire paneigiau ir susikurtÄ… stereotipÄ…. Besimokant mokykloje sÄ…monÄ—je susiformavo, kad Sibiras - amžino įšalo žemÄ—. Nieko panaÅ¡aus - mes buvome tuose kraÅ¡tuose, kur vasaros panaÅ¡ios į lietuviÅ¡kas, tik žiemÄ… kanda keliasdeÅ¡imties laipsnių Å¡altis. Atitremtiems į Å¡iuos kraÅ¡tus vasarÄ… reikÄ—jo kovoti su visur lendanÄiais ir kandanÄiais vabzdžiais.
Beje, Irkutsko srityje įprasta, kad vietiniai gyventojai su savimi neÅ¡iojasi purÅ¡kalus, padedanÄius apsiginti nuo vabzdžių.
Rusijoje ir lokiai nÄ—ra egzotika - kai keliavome taiga ar ieÅ¡kodavome vietos nakvynei, tekdavo Å¡Å«kauti, kad iÅ¡baidytume galimai kažkur esanÄias meÅ¡kas. Mat, kaip aiÅ¡kino misijos vadovas, nuo meÅ¡kos nei pasislÄ—psi medyje, nei iÅ¡sigelbÄ—si vandenyje - visur ji pavys.
Beje, tie, kurie sako, kad gyventi sovietmeÄiu buvo geriau ir kaip mes gerai gyventume, jei nebÅ«tume atsiskyrÄ™ nuo Rusijos, Å¡ioje Å¡alyje turÄ—tų apsilankyti. StebÄ—dami skurdÄ… ir Å¡alies atsilikimÄ… jie suprastų, kad nukeliavome negrįžtamai toliau.
TaÄiau, verta pastebÄ—ti, zefyrai, gazuoti gÄ—rimai ir forminÄ— duona Rusijoje - kur kas skanesni. Å ių kraÅ¡tų dar nepasiekÄ— maisto chemijos "laimÄ—jimai".
Ar ruošeisi šiai kelionei?
Kažkokio ypatingo pasiruoÅ¡imo nereikÄ—jo - nesu lepus, esu įpratÄ™s daug vaikÅ¡Äioti. Daugiausia dÄ—mesio reikÄ—jo skirti kelionÄ—s inventoriui - geriems batams, neperÅ¡lampantiems drabužiams, kuprinei, miegmaiÅ¡iui ir visam kitam, ko reikia, kad bÅ«tum pasiruoÅ¡Ä™s nakvoti gamtoje. AiÅ¡ku, svarbiausia - susitvarkyti dokumentus vizai gauti.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
