Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

KūčIOS - šVENTė, MAžIAUSIAI PALIESTA CIVILIZACIJOS

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2009−12−24

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Apie baltiškųjų metų pabaigos švenčių tradicijų atspindžius mūsų senuosiuose papročiuose papasakojo Kupiškio kultūros centro folkloro kolektyvo "Kupkėmis" vadovė, senųjų lietuvių papročių žinovė Alma Pustovaitienė. Ji anksčiau buvo prijaučianti romuviečiams - senosios baltų religinės tradicijos puoselėtojams. Ir dabar, pasak jos, jai artima yra ta senovinių papročių dvasia. Tai tautos savasties pamatas. Be to ir tautos nebūtų.
Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti.


Å eimos diena

Pasak A. Pustovaitienės, lietuviai nuo seno Kalėdų išvakarėse, baigę ruošos darbus, apsišvarinę namus ir išsipėrę pirtyje, apie devintą valandą vakaro, patekėjus Vakarinei žvaigždei, sėda prie Kūčių stalo.
Kūčios - mažiausiai paliesta civilizacijos, komercijos šventė. Iki šių dienų ši apeiginė vakarienė yra išlaikiusi savo autentiškumą ir prasmę. Tai šeimos diena. Tą vakarą visi šeimos nariai, kur bebūtų, stengiasi sugrįžti į namus. Toks nusiteikimas, pašnekovės nuomone, tarsi įrašytas lietuvių genuose.
Šventai tikėta ir tuo, kad tą vakarą į namus pareina ir vėlės. Todėl palikdavo pravertas duris, langus, padėdavo lėkštelę ant stalo ir joms. Tai išskirtinis baltų bruožas. Kūčios pavadinimas irgi kildinamas iš žodžio "kočė", reiškiančio vėlę, sielą.
Tą dieną paslėpdavo aštrius daiktus. Duoną lauždavo, o ne pjaudavo peiliu. Jei reikėdavo panaudoti peilį, tai po to tuo peiliu išdroždavo tiek balanų, kiek kartų juo pjovė ir tas balanas sudegindavo, kad vėlės nesusižeistų.
Eglutės nepuošdavo. Tai vėlesnių laikų paprotys.
Svarbiausias patiekalas buvo kūčia - viename inde patiekiama įvairių grūdų, pupų, žirnių košė, sumaišyta su medumi, praskiestu vandeniu. Jis simbolizavo visų, kas gyvas, ryšį su žeme. Šio patiekalo buvo būtina paragauti saulėgrįžos dieną, kad neįžeistų nė vieno augalo, kad derlingi kiti metai būtų. Dzūkijoje kūčią arba duonos kepalą nešdavo apie trobą tris kartus (magiškas ratas, užbūrimas nuo blogų jėgų, trejetas baltų pasaulėžiūroje simbolizuoja pradžią, vidurį ir pabaigą), po to pabelsdavo į duris ir į klausimą, kas čia, atsakydavo - ponas Dievas.
Ant stalo senovėje būdavo dedami devyni patiekalai (tai tris karus sustiprintas magiškasis skaičius trys). Vyravo augalinis maistas. Būtinai patiekdavo avižinio kisieliaus. Žuvies patiekalai - jau vėlyvesnė tradicija.

Lygūs prieš Dievą

Senovės baltai gyvybės sąvoką suprato plačiau - gyvais laikė ne tik žmogų, gyvūnus, bet ir saulę, vandenį, medį, akmenį ir pan. Pagarbos viskam, kas gyva, žmogaus ir kitų gamtos tvarinių lygybės prieš Dievą išraiška simbolizavo kai kurie apeiginiai to laikotarpio papročiai. Kūčių dieną šeimininkas eidavo su bitėmis pasikalbėti - pakeldavo dangtį ar pabelsdavo į avilį, tuo pačiu obelis papurtydavo, kartais šienu aprišdavo nuo apeiginio stalo. Šieno dėjimas ant stalo po staltiese, pasak A. Pustovaitienės, irgi labai senas paprotys, simbolizavęs visų gyvų sutvėrimų lygybę, kad vieni su kitais turi dalintis maistu. Iki vidurnakčio maisto likučius reikėjo nunešti gyvuliams. Vėliau nevalia, nes tikėta, kad vidurnaktį gyvuliai pradeda kalbėti. Jei išgirsi jų kalbą, - mirsi.
Nukrausčius stalą ir nuėmus šieną, staltiesę apversdavo ir vėl ant stalo sudėdavo maisto likučius - ateis vėlės. Padėdavo ir atverstus šaukštus. Katro ryte rasdavo užverstą, tai reiškė, jog tas žmogus mirs.
Taip pat tikėta, jog per Kūčias, vidurnaktį, šulinyje vanduo virsta vynu. Tačiau jei specialiai jo eisi ragauti, to nepajusi. Jei netyčia, jei didelės bėdos ar rūpesčio genamas - kitas reikalas. Antai viena legenda byloja, kad vyno skonį paragavusi šulinio vandens pajuto mergaitė, kuri sergančiai mamai ieškojo vandens.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 090 116

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]