|
|
|
Vėrinys ALOYZAS ZABORSKIS: "ŽMONÄ—S KEIÄIASI, O TIKÄ—JIMAS LIEKA"
Nida Å ULCIENÄ– |
2009−12−24 |
Tikriausiai paÄios gražiausios, laukiamiausios Å¡ventÄ—s yra KalÄ—dos ir Velykos. Å ios krikÅ¡ÄioniÅ¡kos Å¡ventÄ—s glaudžiai susipynusios su tautos tradicijomis ir paproÄiais.
Metams bÄ—gant, keiÄiantis žmonÄ—ms pamažu nyksta ir mÅ«sų senieji paproÄiai. Å ventÄ—s tampa daugiau komercijos, o ne dvasinÄ—s bÅ«senos iÅ¡raiÅ¡ka.
Prisiminimais sugrįžti į tuos laikus, kai visa Å¡eima artÄ—janÄių Å¡venÄių laukÄ— ne kelias dienas, o visÄ… Advento laikotarpį, kai tikÄ—jimas buvo neatskiriama gyvenimo dalis, sutiko noriÅ«nietis Aloyzas Zaborskis.
VaikystÄ—
A. Zaborskis užaugo darnioje, DievÄ… mylinÄioje Å¡eimoje. TÄ—velio gimtinÄ— buvo Terpeikių kaimas, o mamos - netoliese esantys Å iaudiniai. Å eimoje augo penki vaikai - trys mergaitÄ—s ir du berniukai. PapraÅ¡ius prisiminti savo vaikystÄ™, artÄ—janÄių KalÄ—dų laukimo laikotarpį, 76-erių metų sulaukusio Aloyzo veidas nuÅ¡vinta. "Nors anksÄiau nebuvo tokių gražių žaislų, taÄiau KalÄ—dos buvo mums, vaikams, pati nuostabiausia Å¡ventÄ—. EglutÄ™ troboje pastatydavo KÅ«Äių vakarÄ… - jÄ… vaikai papuoÅ¡davom kÅ«Äiukais, įvairiais popierÄ—liais, obuoliukais, vÄ—liau, atsiradus žvakutÄ—ms, jomis dabindavome eglutÄ™. Kiekvienas vakare prie eglutÄ—s turÄ—davome pasakyti po eilÄ—raÅ¡tį, kad KalÄ—dų senelis žinotų, jog ne veltui mums dalins dovanas naktį. Smagu buvo ryte rasti po eglute padÄ—tÄ… bandelÄ™ ar kÅ«Äiukų", dalijosi prisiminimais paÅ¡nekovas.
Pasak jo, atÄ—jus Å¡ventam KÅ«Äių vakarui, geresnio paÅ¡aro gaudavo ir gyvulÄ—liai. TÄ… vakarÄ… tÄ—velis avims, karvÄ—ms duodavo Å¡ieno. Kai namų ruoÅ¡os darbai buvo baigti, gyvulÄ—liai paÅ¡erti, Å¡eima sÄ—sdavo prie stalo. Ant stalo bÅ«davo padedama Å¡ieno, jis uždengiamas balta staltiese. KalÄ—daitis, dvylika patiekalų - pagrindiniai KÅ«Äių vakarienÄ—s akcentai.
"Po vakarienÄ—s, kai dar buvome maži vaikai, bijodavome pramigti KalÄ—dų rytÄ…, nes visi skubÄ—jo į PalÄ—venÄ—s bažnyÄiÄ… pasveikinti kÅ«dikÄ—lio JÄ—zaus. Kartais iÅ¡ to jaudulio per naktį akių nesumerkdavome. - pasakojo A. Zaborskis - VÄ—liau, jau kai buvome didesni, seserys po KÅ«Äių vakarienÄ—s įvairių burtų prisigalvodavo".
Å venÄių rimtis
Pasakodamas apie savo vaikystÄ™ ir jaunystÄ™, A. Zaborskis ne kartÄ… pakartojo, jog tada laukiant Å¡venÄių vyravo tikra Advento rimtis. Advento laikotarpiu niekur nebuvo pasilinksminimų, pirÅ¡lybos, vestuvÄ—s, krikÅ¡tynos bÅ«davo atidedamos po Advento. Pasninkas taip pat buvo žymiai griežtesnis. PirmÄ…jÄ… KalÄ—dų dienÄ… niekas neidavo į sveÄius - tai buvo Å¡eimos diena. AntrÄ…jÄ… KalÄ—dų dienÄ… visame kaime skambÄ—davo linksmybÄ—s - vyrai taip dainuodavo, kad net lempos gesdavo. Tada jau ir naminiu aluÄiu visi vaiÅ¡indavosi, vienas kitÄ… lankydavo.
Karo metais, vÄ—liau sovietams į valdžiÄ… atÄ—jus, KalÄ—das Zaborskių Å¡eima vis tiek Å¡vÄ™sdavo. Gal ir kuklesnis bÅ«davo stalas, taÄiau tos Å¡ventinÄ—s nuotaikos dar ir dabar gyvos Aloyzo atmintyje. Tarnaujant sovietinÄ—je armijoje, 1955-aisiais likimas jį nubloÅ¡kÄ— net iki UžbaikalÄ—s, Mongolijos pasienio. Ten nebuvo galimybÄ—s Å¡vÄ™sti Å¡ių Å¡venÄių. Visgi labai smagu buvo gauti iÅ¡ Lietuvos laiÅ¡kutį, kuriame įdÄ—tas mažas gabalÄ—lis kalÄ—daiÄio.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
