|
|
|
Vėrinys GYVENIMO DžIAUGSMO PASLAPTIS - MYLIMAS DARBAS
Nida Å ULCIENÄ– |
2009−11−21 |
LaimingÄ… žmogų galima pastebÄ—ti iÅ¡ tolo. Jis sunkiausiais momentais nepraranda savitvardos, iÅ¡lieka savimi, džiaugiasi kitų sÄ—kme. Kai Å¡iuo metu aplinkui tiek daug aimanuojanÄių ir viskuo nepatenkintų, vaikų lopÅ¡elio-darželio "ObelÄ—lÄ—" direktorÄ— DanguolÄ— KoženiauskienÄ— yra optimistÄ—. Moteris paprasÄiausiai stengiasi gerai atlikti savo darbÄ…, džiaugtis Å¡iandiena ir nedejuoti dÄ—l ateities.
Profesiją išrinko draugė
Danguolė - mūsų krašto žmogus. Jos vaikystė kartu su dar keturiomis seserimis prabėgo netoli Kupiškio, Akmenytės kaime.
MoksleiviÅ¡kos dienos prabÄ—go NoriÅ«nų aÅ¡tuonmetÄ—je mokykloje, vÄ—liau tuometinÄ—je KupiÅ¡kio Vlado RekaÅ¡iaus vidurinÄ—je mokykloje. Mokslai sekÄ—si gerai, taÄiau, kai atÄ—jo laikas apsisprÄ™sti, kur reikÄ—s stoti mokytis, buvo nelengva. "Kad bÅ«siu mokytoja, tai žinojau jau nuo mažų dienų, - pasakojo DanguolÄ—. - Dar vaikystÄ—je namuose ant grindų susodindavau seses, o pati bÅ«davau mokytoja. Man labiausiai patikdavo žaisti klases. Bet kai reikÄ—jo apsisprÄ™sti, kokio dalyko mokytoja bÅ«ti ir atsakymÄ… pasakyti po vienos dienos, teko paklausyti draugÄ—s patarimo".
Taip jau atsitiko, kad tolimesnį D. Koženiauskienės likimą nulėmė vienas bendraklasės sakinys: "Dange, vis tiek tu į pedagoginį stosi. Stok į rusų kalbą". Taip ir padarė, nes visada kartojo, kad gali vaikus mokyti, bet kokio dalyko, tik ne matematikos. Matematika kažkodėl nepatiko.
Prasidėjo Danguolės studentiškos dienos Vilniuje. Metai prabėgo labai greitai, todėl nespėjo ir pastebėti, kaip 1984 metais baigė Vilniaus pedagoginį institutą, gavo rusų kalbos ir literatūros mokytojos diplomą.
IÅ¡ instituto DanguolÄ— iÅ¡Ä—jo ne tik su diplomu, bet ir Å¡eimÄ… sukÅ«rusi. Vyras taip pat buvo rusų kalbos ir literatÅ«ros mokytojas. Abiem reikÄ—jo nusprÄ™sti, kur jauna Å¡eima dirbs ir gyvens. DanguolÄ— pagal paskyrimÄ… turÄ—jo galimybÄ™ grįžti į KupiÅ¡kį, taÄiau dviem jauniems specialistams darbas buvo pasiÅ«lytas Å imonių mokykloje. "Nelabai kokios perspektyvos ten buvo, o ir gyvenimo sÄ…lygos prastos, - prisimena tuos laikus D. KoženiauskienÄ—. - Renkantis darbo vietÄ… mums buvo svarbu ir gyvenimo sÄ…lygos".
TodÄ—l galų gale buvo apsistota vyro Vytauto gimtinÄ—je, Kaune. Ten DanguolÄ— Antano Kvedaro miÅ¡kų technikume mokÄ— vaikus rusų kalbos ir tapo bendrabuÄio auklÄ—toja. Vyras dirbo netoliese esanÄioje Å lienavos aÅ¡tuonmetÄ—je mokykloje.
Savame krašte - geriausia
"Kaune dirbome ir gyvenome ketverius metus. TaÄiau artimųjų trauka nugalÄ—jo, ir susidarius palankioms aplinkybÄ—ms grįžome į KupiÅ¡kį, - pasakojo paÅ¡nekovÄ—. - Vyras gavo darbÄ… milicijoje, o aÅ¡ įsidarbinau auklÄ—toja "Å viesos" kolÅ«kiui priklausanÄiame "Å altinÄ—lio" vaikų darželyje. Mums svarbiausia buvo tai, kad gavome neblogÄ… gyvenamÄ…jį plotÄ…".
Deja, Danguolei, auklÄ—toja dirbti teko labai neilgai. Ji juokaudama sakÄ—, kad vienÄ… mÄ—nesį dirbo, o kitÄ… atidirbo. Naujasis darbas nepatiko, jos paÄios mažoji atžala dažnai sirguliavo, todÄ—l nusprendÄ— geriau bÅ«ti namuose. PrabÄ—gus porai metų, SubaÄiaus seniÅ«nas pasiÅ«lÄ— to paties vaikų darželio vedÄ—jos vietÄ…. "IÅ¡ pradžių buvo nejauku, taÄiau palengva viskas susitvarkÄ— - nespÄ—jau net pajusti, kaip prabÄ—go beveik penkiolika tokio darbo metų", - sakÄ— paÅ¡nekovÄ—.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
