|
|
|
Vėrinys KOVAI SUGRįžO
Mindaugas JackeviÄius |
2004−02−12 |
ŽiÅ«riu į peredvižniko Aleksejaus Savrasovo paveikslÄ… “Kovai sugrįžoâ€. Žvelgiu ir bandau įsivaizduoti, koks įkvÄ—pimas ar vizija aplankÄ— autorių,kad Å¡is puolÄ— tapyti.
O buvo taip…
Keletas liaunų beržų siÅ«ravo miesteluio paÅ¡onÄ—je. Gal jie ir nebuvo didesni už bažnyÄios bokÅ¡tÄ…, bet juk svarbiausia ne aukÅ¡tis, tiesa? Vienas jų buvo aplaužytas, ir visų jų bendras bruožas – Å¡leivumas. Taip laukÄ— jie pavasario,kuriam kleio nedavÄ— darganos bei sniegas. Aptingusios ir nurimusios Å¡akos pasiduodavo vÄ—jo blaÅ¡komos, o tarp jų pakibÄ™ lizdai bylojo apie kadais rÅ«senusiÄ… gyvastį.
Purvinas sniegas apdrÄ—bÄ— jiems Å¡aknis,žemÄ™ aplink, tyvuliavusios balos girdÄ— jų Å¡irdis, ir ne vienas praeivis ryžtingai sakydavo: MirÄ— mÅ«siÅ¡kiai beržai. Kaip gaila.†Ir traukdavosi su liÅ«desiu Å¡alin. Å iapus bažnyÄios laikas sustojo.
Kalboms apie mirtį pasklidus, miestelio meras Ä—mÄ— galvoti apie medžių kirtimÄ…. “Negyvas daiktas nepuoÅ¡ia miesto, - kalbÄ—jo, - reiks atsodinti naujÄ… alÄ—jÄ…. MirÄ— mÅ«siÅ¡kiai beržai, kaip gaila.â€
Ä® miestelio pakraÅ¡tį Ä—mÄ— rinktis darbininkai, neÅ¡ini kirviais ir pjÅ«klais. Jau buvo netoli beržų alÄ—jos,kai iÅ¡girdo ten Å¡urmulį. Minia žmonių džiaugsmingai skÄ—sÄiojo rankomis, trypÄ— aplinkui. Ir visų lÅ«pose buvo viena – juodi paukÅ¡Äiai neapleis savųjų namų. Bet turbÅ«t ne visi iÅ¡girdo mažos mergaitÄ—s Å¡Å«ksnį: Mama, mama, jie gyvi! Medžiai nemirÄ—. AÅ¡ žinojau, kad jie nemirs. Pirma mirÅ¡ta kÅ«nas, bet siela – niekada. Mama, mama, pažiÅ«rÄ—k – kovai sugrįžoâ€.
Kovai sugrįžo. Ir pakilo sulig bažnyÄia.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
