|
|
|
Vėrinys VIKARAS ATEITį SIEJA SU LIETUVA IR JOS žMONÄ—MIS
Gaila MatulytÄ— |
2004−07−03 |
Kunigas, dalinantis save tarp KupiÅ¡kio, Panevėžio ir ÄŒikagos. Skirtingose realybÄ—se besisemiantis gyvenimiÅ¡kos patirties, atiduodantis kitiems savo iÅ¡minties perliukus, atjautÄ…, gerumÄ…, kaip ir bet kuris žmogus reikalingas palaikymo ir supratimo. Vikaras Gediminas JankÅ«nas skaiÄiuoja jau deÅ¡imt kunigystÄ—s mÄ—nesių ir gerÄ… pusmetį – gyvenimo po lyjanÄiu KupiÅ¡kio dangumi. PrisÄ—dame pokalbiui apie pastoracinį darbÄ… ir tarnystÄ™.
Kunigas vaikui
“Su vaikais Äia susidÅ«riau lankydamasis Kupos pradinÄ—je mokykloje. Kaip kunigÄ…, jie mane pažino ruoÅ¡damiesi Pirmajai IÅ¡pažinÄiai ir Komunijai. Su vaikais man visada buvo lengva. Septynerius metus Panevėžio Å¡v.ap.Petro ir Povilo parapijoje dalyvaudavome stovykloje InkÅ«nuose. Å iais metais vÄ—l turiu pakvietimÄ… ten apsilankyti. NatÅ«ralus bendravimas su vaikais man nekelia sunkumų. Galvoju, kaip pats, bÅ«damas vaikas, priimdavau kunigÄ…. Tai žmogus, su kuriuo susitikimas tampa labai reikÅ¡mingas, ilgam užsifiksuoja atmintyje. Vaikai, atidžiai stebintys pasaulį, mato, kad ir suaugusiųjų santykis su dvasininku yra ypatingas: jie keiÄia žodžius, kalbÄ—jimo manieras, atsiranda atsargumo veiksmuose. Tas bendravimas paženklintas ypatinga pagarba.
Vaikai labai realiai suvokia DievÄ…. Stovyklos, kurioms teko dalyvauti ar vadovauti, yra tarsi priminimas, kad jie gyvena Dievo akivaizdoje. NÄ—ra poreikio teologinÄ—ms dogmoms, tai tiesiog buvimas drauge, biÄiulystÄ—, dalijimasis.â€
Kunigas paaugliui
“DÄ—stant Lauryno Stuokos-GuceviÄiaus gimnazijoje, moksleiviai mane priÄ—mÄ— kaip mokytojÄ…. Retas kuris manyje įžvelgÄ— kunigÄ…. NatÅ«ralu – daugumos jų nesutikau bažnyÄioje, jie manÄ™s nematÄ— prie altoriaus apeigų metu.
NorÄ—Äiau tikÄ—ti, kad iÅ¡ tikybos pamokų iÅ¡sineÅ¡Ä— teigiamÄ… tikÄ—jimo potyrį, kÄ… paliudijo mano pateikta baigiamųjų mokslo metų apklausa įskaitai gauti. Jutau atsiradusį pasitikÄ—jimÄ…, atsakymuose iÅ¡skaiÄiau daug nuoÅ¡irdumo.
Patraukti juos prie bažnyÄios? Buvau per vienÄ… pamokÄ… atsivedÄ™s gimnazistus supažindinti su Å¡iuo pastatu, paaiÅ¡kinti apeigas, simbolikÄ…, taÄiau retai tuos veidus pastebÄ—davau aukodamas MiÅ¡ias. Priežastys? Viena jų – nÄ—ra pavyzdžio Å¡eimoje. Antra vertus, jaunimas neturi krypties, nesupranta tikÄ—jimo kaip konkreÄios galimybÄ—s gyvenimo bÅ«dui pasirinkti ir jį įprasminti. Å iandieniniame pasirinkimų turguje neiÅ¡kyla tikÄ—jimo ar bendruomeninÄ—s maldos poreikis. Tikriausiai trÅ«ksta informacijos, kuriÄ… pateikus ne kiekvienas sugeba adekvaÄiai priimti.
Per pusę pastoracinio darbo metų daug kalbėta. Neįtikinėjant. Visada palikdavau teisę pasirinkti tikėjimą ir jo praktikavimą: savu laiku, kada jaunam žmogui tai atrodys iš tiesų reikalinga.
Pats nelabai matau, kad kassekmadieninÄ— MiÅ¡ių auka įsikomponuotų į KupiÅ¡kio jaunimo gyvenimo stilių, kasdienybÄ—s ritmÄ…. Panevėžio jaunimo MiÅ¡iose, skirtingai nei Å¡iÄia, per sekmadieninį buvimÄ… kartu, bendrÄ… maldÄ… ir giedojimÄ… jauni žmonÄ—s atpažino bendrystÄ™ su Kristumi kaip vertybe. Å itoks Å¡ventimas tapo prasminga savaitÄ—s gyvenimo dalimi.
Iki tokio supratimo augama labai palengva ir einama gana skausmingu keliu. Pasirodo, visi kiti santykiai nuvilia. Tikėjimo bendrystė lieka kaip nauja galimybė, suvokimas, kad esame vieno Dievo vaikai, drauge susirenkantys išpažinti savo ribotumą, pripažinti savo žaizdotumą, tėviškos apvaizdos poreikį.
Klausia manÄ™s, kodÄ—l neaukoju Å¡v. MiÅ¡ių taip, kaip Panevėžyje. “AÅ¡ bijau,†atsakau. Tenai galima ateiti pasirinktinai. Reikia susižinoti vietÄ… ir laikÄ…, reikia atsineÅ¡ti norÄ… dalyvauti tokioje liturgijoje. NedidelÄ—je koplytÄ—lÄ—je neįmanoma bÅ«ti ir melstis vienam, kiekvienas įtraukiamas į bendrÄ… Å¡lovinimÄ…. Toji Å¡ventovÄ— suÅ¡yla nuo jaukumo ir gausumo pojÅ«Äio. NesuradÄ™ joje savasties, gali bet kada eiti į tradicines bažnyÄias dalyvauti įprastose MiÅ¡iose.
KupiÅ¡kio bažnyÄia, puoÅ¡ni ir didinga, nÄ—ra pernelyg tinkama iÅ¡gyventi bendrumo jausmÄ…, Äia daug erdvÄ—s atsisÄ—sti toli vienas nuo kito, dažniausiai iÅ¡sipirktose vietose, bÅ«ti stebÄ—toju, o ne dalyviu. Å v. MiÅ¡ios yra bendruomeninis aktas. Å ito nesuvokiant ir iki galo neiÅ¡gyvenant, pradedama bodÄ—tis. Jaunimas dažnai užima stebÄ—tojų pozicijÄ…, nuobodulį jiems kelia “tas pats per tÄ… patį†vykstantis veiksmas. Ä® klausimÄ…, ar jaunas žmogus yra užtektinai sÄ…moningas ir informuotas, sunku atsakyti. Tikriausia ne.â€
Kunigas nusidÄ—jÄ—liui
“Kupiškyje žmonės išpažinties eina dažniau, nei didžiuosiuose miestuose ar, sakykime, Amerikoje. Prie klausyklos langelio suklumpa tradiciniai katalikai, dalyvaujantys sekmadieninėse Mišiose, taip pat prieš šventes, per laidotuves. Šį sakramentą žmonės suvokia kaip reikalaujantį susitaikymo, atgailos, dvasinio išgydymo. Tikiu, tai jie ir patiria.
IÅ¡pažintis daugeliui yra vienintelÄ— galimybÄ— iÅ¡ arÄiau susitikti su kunigu. Negali skirti kiekvienam daug laiko, taÄiau žmonÄ—s įsimena tokias susitikimų akimirkas. AÅ¡ taip pat pradedu prisiminti veidus tų, kurie ateina krikÅ¡tyti vaikų ar užsako laidotuvių pamaldas.
Neretai painiojama iÅ¡pažintis ir dvasinis vadovavimas. Tai du skirtingi dalykai. IÅ¡pažinties tiesioginÄ— paskirtis – nuodÄ—mių iÅ¡vardijimas ir atleidimo patyrimas per kunigÄ…. Už tavÄ™s – nemaža eilutÄ—, artÄ—ja MiÅ¡ių metas. O kai kurie kunigo asmenyje ieÅ¡ko dieviÅ¡kos iÅ¡minties, patarimo, pagalbos susiorientuoti sunkiais gyvenimo momentais. Tam reikia daugiau laiko.â€
Kunigas gyvenimo naštos prislėgtiems
“Dažniausiai, gyvenimo prislėgti mus pasiekia jau mirę,†- pasigirsta kiek ironiška ir skaudi tiesa. Nedrąsiai prabylame apie savižudybes – pastarųjų dienų mūsų krašto rykštę.
“NatÅ«raliomis sÄ…lygomis tokie sprendimai neateina. Turi bÅ«ti pasiekta sunki dvasinÄ—s ligos stadija. Tarp gilios fizinÄ—s kanÄios paženklintų, tremtyse ir lageriuose buvusių žmonių tai nebuvo toks dažnas reiÅ¡kinys. PrieÅ¡ingai – toks užtikrintas buvo noras gyventi.
Å iandien vyrauja pasimetimas. Ne kiekvienas suvokia, kad gyvenimas neiÅ¡vengiamai paženklintas kryžiumi. TikÄ—jimo ir jo praktikų stoka neleidžia žmogui atsakyti į esminius klausimus: kodÄ—l kenÄiame, kodÄ—l bÅ«tent mane iÅ¡tiko kanÄia, kokia gyvenimo ir kentÄ—jimo prasmÄ—?
Abejoju, ar pakÄ—lÄ™s prieÅ¡ save rankÄ…, suvokia esÄ…s Dievo vaikas, ar jauÄia atsakomybÄ™ prieÅ¡ Jį kaip savo KÅ«rÄ—jÄ… ir gyvenimo davÄ—jÄ…. Dažnas savižudis manosi gyvenimo galias atidavÄ™s savo paties kontrolei, o kai nebepajÄ—gia susitvarkyti, priima galutinį sprendimÄ….
Ar tai paties žmogaus, ar jo artimųjų problema? Žinant savižudybių statistikÄ…, tai Å¡iandieninÄ—s visuomenÄ—s problema. Juk savo gyvenimu, žodžiais, veiksmais turÄ—tume liudyti kitiems, kad yra aukÅ¡tesnÄ— realybÄ— už mÅ«sų paÄių susikurtus norus ir siekius. Klauskime savÄ™s, kaip mes patys įprasminame neÅ¡amÄ… kryžių kasdieniniame gyvenime? Ar nesukuriam iliuzijos, kad galime jį užmaskuoti po blizguÄiais, daiktais, nupoliruota iÅ¡ore ar titulais? O tie, kurie nebepajÄ—gia Å¡itaip apgaudinÄ—ti savÄ™s ir kitų, renkasi dezertyravimo keliÄ…. O juk tik tikÄ—jime galima patirti tikrÄ… iÅ¡silaisvinimÄ… ir iÅ¡gydimÄ… iÅ¡ Å¡ių dienų vergystÄ—s formų.â€
“Taip, yra bendra atsakomybÄ—. O kokia tuomet mÅ«sų pareiga? – susimÄ…sto vikaras G. JankÅ«nas. - Kažin, ar mÅ«sų nuotaikos, žodžiai skleidžia gyvybÄ—s džiaugsmÄ…, norÄ… gyventi? Nuolatinis nepasitenkinimas, kritiÅ¡kas ir negatyvus žvilgsnis į džiaugsmÄ… ir Å¡viesÄ… – ar tai nebus, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, mirties kultÅ«ros pranaÅ¡ai?â€
“Ar tuomet BažnyÄia nebÅ«tų Å¡vyturys, kelrodÄ— žvaigždÄ—?†– teiraujuosi. “O BažnyÄia – ar tai ne mes patys? – klausimu atsako į klausimÄ…. - BažnyÄia nÄ—ra vien tik kunigas ar ritualai, tai vieninga malda bendruomenÄ—je, įsigilinimas į tikÄ—jimo tiesas ir bandymas gyvenime jomis vadovautis.â€
Kunigas gyvenimo saulÄ—lydį pasitinkanÄiam
“Nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių ateina į MiÅ¡ias vedini religinio jausmo, įdiegto vaikystÄ—je, iÅ¡ pagarbos tÄ—vams, daug skurdesnÄ—mis gyvenimo sÄ…lygomis liudijusiems gyvenimo prasmÄ™ ir Å¡viesÄ…. SenatvÄ—je daugiau laiko ir vienatvÄ—s. Dažnai susiduriu su vieniÅ¡ais žmonÄ—mis, kurie gyvena savo pasaulÄ—liuose, prisiminimuose. AtÄ—jimas į bažnyÄiÄ… jiems tampa vienatvÄ—s ribų peržengimu per santykį su Dievu maldoje, per tikÄ—jimo ryÅ¡io su esanÄiais bažnyÄioje atpažinimÄ…. Bent jau taip turÄ—tų bÅ«ti…
Neatsistebiu tokių žmonių gyvenimo paprastumu. Netgi, sakyÄiau, naivumu, palyginti su Å¡iandieninio gyvenimo standartais. Tuomet vÄ—l ir vÄ—l klausi savÄ™s, kas iÅ¡ tiesų įprasmina žmogaus gyvenimÄ…?
Neseniai palaidojau savo tetą, nugyvenusią 84 metus. Kai reikėjo iškraustyti, jos turtas tilpo mano mašinoje… O šiandien mums atrodo, kad tiek daug komponentų reikia, kad gyvenimas pateisintų savo vardą.
Lankydamas parapijÄ… kalÄ—dos metu maÄiau, kaip paprastai žmonÄ—s gyvena, taÄiau jų gyvenimai nÄ— kiek ne mažiau vertingi, nei mano ar tavo, su visa Å¡iandieninio pasaulio siÅ«loma patirtimi.â€
Kunigas Kupiškiui
“ŠvenÄiame miesto jubiliejų. Kiekvienas miestas turi savo dvasiÄ…, charakteringus bruožus. Mano gyvenime yra buvÄ™ daug pastatų, kur vyko labai reikÅ¡mingi įvykiai. TaÄiau po kiek laiko sugrįžęs tarp tų brangių sienų, pasigendu ten kadaise buvusių žmonių. Visgi žmonÄ—s sukuria nuotaikÄ… ir dvasiÄ…. KupiÅ¡kio gyventojai prisideda prie tokio miesto sukÅ«rimo, koks jis dabar yra: gražus, Å¡varus, draugiÅ¡kas.
Noriu dar pasibÅ«ti Äia. Bent jau iki kito rudens, kuomet tikiuosi pratÄ™sti ÄŒikagoje įpusÄ—tas studijas licenciato laipsniui įgyti. Baigiantis gegužei, sveÄiavausi anapus Atlanto, po metų aplankiau Å vÄ. MergelÄ—s Marijos Gimimo lietuvių parapijÄ…, aukojau Sekminių MiÅ¡ias, aplankiau savo Mundelain kunigų seminarijos dÄ—stytojus, susitikau draugus. Beveik mÄ—nesį jauÄiausi tarsi sugrįžęs namo – nei kultÅ«rinio, nei kalbos barjerų. Ten man pažįstamas mentalitetas, maloni tarpusavio pagarba, paliekama veiksmų laisvÄ—. Ten aktyviau praktikuojamas katalikų tikÄ—jimas, didesnis religinis sÄ…moningumas, bet dvasingumas – ne.
Visgi džiaugiuosi, bÅ«damas kunigu Lietuvoje, kÄ… Äia sakau ar darau, turi didesnį rezonansÄ…. Poveikis tikriausiai nebÅ«tų toks veiksmingas be patirties, įgytos anapus.
“Ir vis dÄ—lto aÅ¡ esu Äia, - baigdamas pokalbį, sako vikaras. – Turiu bÅ«ti prie Å¡ito “peÄiausâ€, prie bažnyÄios, Å¡ito piliakalnio paÅ¡onÄ—je. ÄŒia Å¡iandien yra mano žmonÄ—s, mano realybÄ—. Å iuo metu man nereikia MiÄigano ežero, nei ÄŒikagos Å¡okanÄių fontanų. Negaliu aprÄ—pti viso pasaulio. Reikia priimti žmogiÅ¡kÄ… ribotumÄ… ir bÅ«ti su Dievu ir Dieve Äia ir dabar. To linkiu ir visiems.â€
Džiaugiamės, galėdami drauge su jumis paėjėti dvasingumo vieškeliu.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
