Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

VIKARAS ATEITį SIEJA SU LIETUVA IR JOS žMONėMIS

Gaila MatulytÄ—

2004−07−03

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kunigas, dalinantis save tarp Kupiškio, Panevėžio ir Čikagos. Skirtingose realybėse besisemiantis gyvenimiškos patirties, atiduodantis kitiems savo išminties perliukus, atjautą, gerumą, kaip ir bet kuris žmogus reikalingas palaikymo ir supratimo. Vikaras Gediminas Jankūnas skaičiuoja jau dešimt kunigystės mėnesių ir gerą pusmetį – gyvenimo po lyjančiu Kupiškio dangumi. Prisėdame pokalbiui apie pastoracinį darbą ir tarnystę.
Kunigas vaikui
“Su vaikais čia susidūriau lankydamasis Kupos pradinėje mokykloje. Kaip kunigą, jie mane pažino ruošdamiesi Pirmajai Išpažinčiai ir Komunijai. Su vaikais man visada buvo lengva. Septynerius metus Panevėžio šv.ap.Petro ir Povilo parapijoje dalyvaudavome stovykloje Inkūnuose. Šiais metais vėl turiu pakvietimą ten apsilankyti. Natūralus bendravimas su vaikais man nekelia sunkumų. Galvoju, kaip pats, būdamas vaikas, priimdavau kunigą. Tai žmogus, su kuriuo susitikimas tampa labai reikšmingas, ilgam užsifiksuoja atmintyje. Vaikai, atidžiai stebintys pasaulį, mato, kad ir suaugusiųjų santykis su dvasininku yra ypatingas: jie keičia žodžius, kalbėjimo manieras, atsiranda atsargumo veiksmuose. Tas bendravimas paženklintas ypatinga pagarba.
Vaikai labai realiai suvokia Dievą. Stovyklos, kurioms teko dalyvauti ar vadovauti, yra tarsi priminimas, kad jie gyvena Dievo akivaizdoje. Nėra poreikio teologinėms dogmoms, tai tiesiog buvimas drauge, bičiulystė, dalijimasis.”
Kunigas paaugliui
“Dėstant Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, moksleiviai mane priėmė kaip mokytoją. Retas kuris manyje įžvelgė kunigą. Natūralu – daugumos jų nesutikau bažnyčioje, jie manęs nematė prie altoriaus apeigų metu.
Norėčiau tikėti, kad iš tikybos pamokų išsinešė teigiamą tikėjimo potyrį, ką paliudijo mano pateikta baigiamųjų mokslo metų apklausa įskaitai gauti. Jutau atsiradusį pasitikėjimą, atsakymuose išskaičiau daug nuoširdumo.
Patraukti juos prie bažnyčios? Buvau per vieną pamoką atsivedęs gimnazistus supažindinti su šiuo pastatu, paaiškinti apeigas, simboliką, tačiau retai tuos veidus pastebėdavau aukodamas Mišias. Priežastys? Viena jų – nėra pavyzdžio šeimoje. Antra vertus, jaunimas neturi krypties, nesupranta tikėjimo kaip konkrečios galimybės gyvenimo būdui pasirinkti ir jį įprasminti. Šiandieniniame pasirinkimų turguje neiškyla tikėjimo ar bendruomeninės maldos poreikis. Tikriausiai trūksta informacijos, kurią pateikus ne kiekvienas sugeba adekvačiai priimti.
Per pusę pastoracinio darbo metų daug kalbėta. Neįtikinėjant. Visada palikdavau teisę pasirinkti tikėjimą ir jo praktikavimą: savu laiku, kada jaunam žmogui tai atrodys iš tiesų reikalinga.
Pats nelabai matau, kad kassekmadieninė Mišių auka įsikomponuotų į Kupiškio jaunimo gyvenimo stilių, kasdienybės ritmą. Panevėžio jaunimo Mišiose, skirtingai nei šičia, per sekmadieninį buvimą kartu, bendrą maldą ir giedojimą jauni žmonės atpažino bendrystę su Kristumi kaip vertybe. Šitoks šventimas tapo prasminga savaitės gyvenimo dalimi.
Iki tokio supratimo augama labai palengva ir einama gana skausmingu keliu. Pasirodo, visi kiti santykiai nuvilia. Tikėjimo bendrystė lieka kaip nauja galimybė, suvokimas, kad esame vieno Dievo vaikai, drauge susirenkantys išpažinti savo ribotumą, pripažinti savo žaizdotumą, tėviškos apvaizdos poreikį.
Klausia manęs, kodėl neaukoju šv. Mišių taip, kaip Panevėžyje. “Aš bijau,” atsakau. Tenai galima ateiti pasirinktinai. Reikia susižinoti vietą ir laiką, reikia atsinešti norą dalyvauti tokioje liturgijoje. Nedidelėje koplytėlėje neįmanoma būti ir melstis vienam, kiekvienas įtraukiamas į bendrą šlovinimą. Toji šventovė sušyla nuo jaukumo ir gausumo pojūčio. Nesuradę joje savasties, gali bet kada eiti į tradicines bažnyčias dalyvauti įprastose Mišiose.
Kupiškio bažnyčia, puošni ir didinga, nėra pernelyg tinkama išgyventi bendrumo jausmą, čia daug erdvės atsisėsti toli vienas nuo kito, dažniausiai išsipirktose vietose, būti stebėtoju, o ne dalyviu. Šv. Mišios yra bendruomeninis aktas. Šito nesuvokiant ir iki galo neišgyvenant, pradedama bodėtis. Jaunimas dažnai užima stebėtojų poziciją, nuobodulį jiems kelia “tas pats per tą patį” vykstantis veiksmas. Į klausimą, ar jaunas žmogus yra užtektinai sąmoningas ir informuotas, sunku atsakyti. Tikriausia ne.”
Kunigas nusidÄ—jÄ—liui
“Kupiškyje žmonės išpažinties eina dažniau, nei didžiuosiuose miestuose ar, sakykime, Amerikoje. Prie klausyklos langelio suklumpa tradiciniai katalikai, dalyvaujantys sekmadieninėse Mišiose, taip pat prieš šventes, per laidotuves. Šį sakramentą žmonės suvokia kaip reikalaujantį susitaikymo, atgailos, dvasinio išgydymo. Tikiu, tai jie ir patiria.
Išpažintis daugeliui yra vienintelė galimybė iš arčiau susitikti su kunigu. Negali skirti kiekvienam daug laiko, tačiau žmonės įsimena tokias susitikimų akimirkas. Aš taip pat pradedu prisiminti veidus tų, kurie ateina krikštyti vaikų ar užsako laidotuvių pamaldas.
Neretai painiojama išpažintis ir dvasinis vadovavimas. Tai du skirtingi dalykai. Išpažinties tiesioginė paskirtis – nuodėmių išvardijimas ir atleidimo patyrimas per kunigą. Už tavęs – nemaža eilutė, artėja Mišių metas. O kai kurie kunigo asmenyje ieško dieviškos išminties, patarimo, pagalbos susiorientuoti sunkiais gyvenimo momentais. Tam reikia daugiau laiko.”
Kunigas gyvenimo naštos prislėgtiems
“Dažniausiai, gyvenimo prislėgti mus pasiekia jau mirę,” - pasigirsta kiek ironiška ir skaudi tiesa. Nedrąsiai prabylame apie savižudybes – pastarųjų dienų mūsų krašto rykštę.
“Natūraliomis sąlygomis tokie sprendimai neateina. Turi būti pasiekta sunki dvasinės ligos stadija. Tarp gilios fizinės kančios paženklintų, tremtyse ir lageriuose buvusių žmonių tai nebuvo toks dažnas reiškinys. Priešingai – toks užtikrintas buvo noras gyventi.
Šiandien vyrauja pasimetimas. Ne kiekvienas suvokia, kad gyvenimas neišvengiamai paženklintas kryžiumi. Tikėjimo ir jo praktikų stoka neleidžia žmogui atsakyti į esminius klausimus: kodėl kenčiame, kodėl būtent mane ištiko kančia, kokia gyvenimo ir kentėjimo prasmė?
Abejoju, ar pakėlęs prieš save ranką, suvokia esąs Dievo vaikas, ar jaučia atsakomybę prieš Jį kaip savo Kūrėją ir gyvenimo davėją. Dažnas savižudis manosi gyvenimo galias atidavęs savo paties kontrolei, o kai nebepajėgia susitvarkyti, priima galutinį sprendimą.
Ar tai paties žmogaus, ar jo artimųjų problema? Žinant savižudybių statistiką, tai šiandieninės visuomenės problema. Juk savo gyvenimu, žodžiais, veiksmais turėtume liudyti kitiems, kad yra aukštesnė realybė už mūsų pačių susikurtus norus ir siekius. Klauskime savęs, kaip mes patys įprasminame nešamą kryžių kasdieniniame gyvenime? Ar nesukuriam iliuzijos, kad galime jį užmaskuoti po blizgučiais, daiktais, nupoliruota išore ar titulais? O tie, kurie nebepajėgia šitaip apgaudinėti savęs ir kitų, renkasi dezertyravimo kelią. O juk tik tikėjime galima patirti tikrą išsilaisvinimą ir išgydimą iš šių dienų vergystės formų.”
“Taip, yra bendra atsakomybė. O kokia tuomet mūsų pareiga? – susimąsto vikaras G. Jankūnas. - Kažin, ar mūsų nuotaikos, žodžiai skleidžia gyvybės džiaugsmą, norą gyventi? Nuolatinis nepasitenkinimas, kritiškas ir negatyvus žvilgsnis į džiaugsmą ir šviesą – ar tai nebus, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, mirties kultūros pranašai?”
“Ar tuomet Bažnyčia nebūtų švyturys, kelrodė žvaigždė?” – teiraujuosi. “O Bažnyčia – ar tai ne mes patys? – klausimu atsako į klausimą. - Bažnyčia nėra vien tik kunigas ar ritualai, tai vieninga malda bendruomenėje, įsigilinimas į tikėjimo tiesas ir bandymas gyvenime jomis vadovautis.”
Kunigas gyvenimo saulėlydį pasitinkančiam
“Nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių ateina į Mišias vedini religinio jausmo, įdiegto vaikystėje, iš pagarbos tėvams, daug skurdesnėmis gyvenimo sąlygomis liudijusiems gyvenimo prasmę ir šviesą. Senatvėje daugiau laiko ir vienatvės. Dažnai susiduriu su vienišais žmonėmis, kurie gyvena savo pasaulėliuose, prisiminimuose. Atėjimas į bažnyčią jiems tampa vienatvės ribų peržengimu per santykį su Dievu maldoje, per tikėjimo ryšio su esančiais bažnyčioje atpažinimą. Bent jau taip turėtų būti…
Neatsistebiu tokių žmonių gyvenimo paprastumu. Netgi, sakyčiau, naivumu, palyginti su šiandieninio gyvenimo standartais. Tuomet vėl ir vėl klausi savęs, kas iš tiesų įprasmina žmogaus gyvenimą?
Neseniai palaidojau savo tetą, nugyvenusią 84 metus. Kai reikėjo iškraustyti, jos turtas tilpo mano mašinoje… O šiandien mums atrodo, kad tiek daug komponentų reikia, kad gyvenimas pateisintų savo vardą.
Lankydamas parapiją kalėdos metu mačiau, kaip paprastai žmonės gyvena, tačiau jų gyvenimai nė kiek ne mažiau vertingi, nei mano ar tavo, su visa šiandieninio pasaulio siūloma patirtimi.”
Kunigas Kupiškiui
“Švenčiame miesto jubiliejų. Kiekvienas miestas turi savo dvasią, charakteringus bruožus. Mano gyvenime yra buvę daug pastatų, kur vyko labai reikšmingi įvykiai. Tačiau po kiek laiko sugrįžęs tarp tų brangių sienų, pasigendu ten kadaise buvusių žmonių. Visgi žmonės sukuria nuotaiką ir dvasią. Kupiškio gyventojai prisideda prie tokio miesto sukūrimo, koks jis dabar yra: gražus, švarus, draugiškas.
Noriu dar pasibūti čia. Bent jau iki kito rudens, kuomet tikiuosi pratęsti Čikagoje įpusėtas studijas licenciato laipsniui įgyti. Baigiantis gegužei, svečiavausi anapus Atlanto, po metų aplankiau Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių parapiją, aukojau Sekminių Mišias, aplankiau savo Mundelain kunigų seminarijos dėstytojus, susitikau draugus. Beveik mėnesį jaučiausi tarsi sugrįžęs namo – nei kultūrinio, nei kalbos barjerų. Ten man pažįstamas mentalitetas, maloni tarpusavio pagarba, paliekama veiksmų laisvė. Ten aktyviau praktikuojamas katalikų tikėjimas, didesnis religinis sąmoningumas, bet dvasingumas – ne.
Visgi džiaugiuosi, būdamas kunigu Lietuvoje, ką čia sakau ar darau, turi didesnį rezonansą. Poveikis tikriausiai nebūtų toks veiksmingas be patirties, įgytos anapus.
“Ir vis dėlto aš esu čia, - baigdamas pokalbį, sako vikaras. – Turiu būti prie šito “pečiaus”, prie bažnyčios, šito piliakalnio pašonėje. Čia šiandien yra mano žmonės, mano realybė. Šiuo metu man nereikia Mičigano ežero, nei Čikagos šokančių fontanų. Negaliu aprėpti viso pasaulio. Reikia priimti žmogišką ribotumą ir būti su Dievu ir Dieve čia ir dabar. To linkiu ir visiems.”
Džiaugiamės, galėdami drauge su jumis paėjėti dvasingumo vieškeliu.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 989

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]