|
|
|
Vėrinys IÅ¡ IZRAELIO į GIMTINÄ™ - Å¡EÅ¡TÄ… KARTÄ…
Nora NORVILAITÄ– |
2009−09−05 |
Kad vasarÄ… mÅ«sų miestas pritraukia nemažai turistų tiek iÅ¡ Lietuvos, tiek iÅ¡ užsienio Å¡alių, "KupiÅ¡kÄ—nų mintys" jau raÅ¡Ä—. Apsilankymo tikslai, aiÅ¡ku, skirtingi. RugpjÅ«Äio 26 d. redakcija sulaukÄ— sveÄių, lydimų KupiÅ¡kio etnografijos muziejaus specialistÄ—s AuÅ¡ros JonuÅ¡ytÄ—s, kurių tikslas KupiÅ¡kyje kaskart tas pats - aplankyti savo gimtavietÄ™. ÄŒia lankÄ—si žmonÄ—s ne savo noru palikÄ™ KupiÅ¡kį - TuvÄ— Kesel su žmona LÄ—ja bei seserimi Roza Kesel. Å ių KupiÅ¡kio žydų likimas iÅ¡ties jaudinantis ir įkvepiantis tikÄ—jimo, kad žmogus labai daug gali iÅ¡tverti.
SprogstanÄiais bÄ—giais
Lankydamiesi jau net Å¡eÅ¡tÄ… kartÄ… KupiÅ¡kyje, sveÄiai sutiko pasidalyti su "KupiÅ¡kÄ—nų mintimis" savo gyvenimo istorija.
TuvÄ— Kesel gimÄ— 1935 m. P. Matulionio gatvÄ—je, 11 numeriu pažymÄ—tame name. Jis pasakojo buvÄ™s seserų GlemžaiÄių kaimynas, o Stefanija suvaidinusi labai svarbų vaidmenį jo gyvenime - padÄ—jusi ateiti į šį pasaulį. Deja, KupiÅ¡kio ramybe neilgai tekÄ™ jam ir seseriai džiaugtis. BÅ«damas vos Å¡eÅ¡erių metų, kartu su vienerių Roza ir tÄ—veliais, prasidÄ—jus karui traukÄ—si iÅ¡ Lietuvos. TuvÄ— pasakojo, jog lemtingÄ…jÄ… birželio dienÄ… tÄ—vas pakinkÄ— arklį, prikrovÄ— bÅ«tiniausios mantos ir susodinÄ™s Å¡eimÄ… patraukÄ— Latvijos link. "Prie Latvijos sienos mus pastebÄ—jo ir atgal sugrąžino rusų kareiviai, - dalijosi prisiminimais sveÄias, - palikome arklį ir nutarÄ—me bÄ—gti prekiniais traukiniais, kurie tuomet bÅ«davo perpildyti". TuvÄ— prisiminÄ— ir tragiÅ¡kÄ… įvykį, kai teko sprukti iÅ¡ bombarduojamo traukinio (Latvijos pasienyje buvo rusų ginklų sandÄ—lis). "BÄ—gome į miÅ¡kÄ…, gulÄ—jome po medžiais, sviedinio skeveldra mirtinai sužeidÄ— mamÄ…. TÄ—tis liko vienas su mažais vaikais - taip toliau ieÅ¡kojome kitos stoties", - prisiminÄ— iÅ¡gyventas kanÄias paÅ¡nekovas.
Varganai, tamsoje šeimyna ieškojo kitos stoties, kol galop pateko į traukinį, bildėjusį Rusijos pusėn. "Keliavome du ar tris mėnesius, nes reikėdavo praleisti karo transportą - civilių norų niekas nepaisė", - pasakojo Tuvė ir pasidžiaugė rusų kareivių gerumu, nes duodavo jiems maisto. "Pinigų mes neturėjome, kad išgyventume, daiktus keitėme į maisto produktus", - prisiminė nelengvus laikus vyras.
Nublokšti į Mordoviją
Traukiniui pravažiavus MaskvÄ…, kelionÄ— tapo gana savotiÅ¡ka. "Kiekvienoje stotyje jį pasitikdavo kolÅ«kių pirmininkai, ieÅ¡kodami sau potencialių darbininkų - taip mes atsidÅ«rÄ—me Mordovijoje", - pasakojo apie neįtikÄ—tinus savo gyvenimo vingius vyras. ÄŒia Å¡eima gyveno iki karo pabaigos, 1945 m. Keista buvo tai, jog ten visiÅ¡kai nebuvÄ™ vyrų (visi fronte). "TÄ—vas buvo vienintelis vyras. Arklių ten taip pat nebuvo - mokÄ—si arti jauÄiais, imti derlių", - dalijosi prisiminimais paÅ¡nekovas. Jie, vaikai, ten mokÄ—si, bet mokomasi bÅ«davo tik Å¡iltesniuoju metų periodu, žiemÄ… tiesiog neturÄ—davÄ™ kuo apsiauti. TaÄiau tokie gyvenimo nesklandumai nesutrukdÄ— vÄ—liau Tuvei įgyti tekintojo specialybÄ™, o Rozai tapti medicinos seserimi akuÅ¡ere.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
