Kupiškėnų mintys

2025 m. kovo 11 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

PROFESORIų MERKIų VASARA URKIONYSE

Aušra JONUŠYTĖ

2009−09−05

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Jau ne pirmą vasarą pas profesorius Ireną Reginą ir Vytautą Merkius teko atostogauti jų sodyboje Urkionių kaime, Varėnos rajone. Pušyno apsuptyje, prie šalia jų namų čiurlenančios Versekos, klausantis miško ošimo, uogaujant ir grybaujant bei susipažįstant su netoli nuo mokslininkų gyvenančiais vietiniais žmonėmis, šioje sodyboje apsilankančiais svečiais.

Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Kupiškio krašto garbės pilietis, šiemet atšventęs 80-metį, gimęs ir užaugęs Čivų kaime, netoli Skapiškio geležinkelio stoties, visada jautė prieraišumą ir trauką gamtai, kaimo ramybei ir paprastumui. Kai V. Merkio gimtieji namai melioruojant laukus buvo nugriauti, kartu su žmona Irena Regina, jau gyvendamas Vilniuje, jis nutarė susirasti vietą, kur būtų galima praleisti vasaras ir pailsėti toliau nuo miesto šurmulio.
Važinėdama į ekspedicijas I. R. Merkienė pradėjo ieškoti tam tinkamos sodybos. Pirmoji buvo nusižiūrėta prie Gilužio ežero. Tai buvo namas, panašus į dabar turimą. Merkiams pradėjus derėtis su sodybos savininkais, iš pradžių gana priimtina kaina ėmė didėti, ir nebebuvo prasmės ją įsigyti. Antroji - Pasuosupių kaimo gale, iš pradžių buvo lyg ir verta dėmesio, bet sandėrį stabdė gana didelė kaina. Nepaisant to, Merkiai vis tiek buvo linkę ją pirkti, bet atidžiau patyrinėję trobą pamatė, kad dalis trobos rąstų sutręšę. Toks namas jiems netiko.
Kartą I. R. Merkienės brolis, žinodamas sesers šeimos norą turėti vietą, kur galima vasaros metu atostogauti, užsiminė, kad vertėtų žvilgtelėti į jau penkerius metus negyvenamą sodybą Urkionių kaime. Toks netikėtas pasiūlymas perdaug nesužavėjo vilniečių šeimos. Bet pasvarstę nutarė, jog nieko nepraras ten nuvažiavę pasižvalgyti.
Tik atvykę į vietą, Merkiai sutiko vaikštinėjančią po kiemą su trobos raktais šeimininkę, kuri patvirtino ieškanti sodybos pirkėjų. Moteriškė aprodė trobą, lauko virtuvę, ūkinį pastatą, nuvedė prie šalia tekančios upės. Sodyba, įsiterpusi miško proskynoje, šalia upės, Merkiams labai patiko. O pardavėja, lyg nujausdama jų mintis, padavė raktą, parodė kur kas sudėta. Mokslininkų šeima pasiliko, kad čia pabuvusi ilgiau įsitikintų, jog verta šią sodybą įsigyti. Besileidžianti saulė aukso spalva kas vakarą nuspalvindavo šalia sodybos esančias pušų viršūnes ir jų kamienus, gaivus, dar vasariškai šiltas rugpjūčio mėnesio vėjas šiurendavo medžių viršūnėse. Poilsiautojai virė grybus, kurių begales prisirinkdavo miške, eidavo pasivaikščioti po apylinkes, stebėdavo gamtą ir naktį ryškiai sužibusias žvaigždes. Paskutinė rugpjūčio savaitė, praleista gamtos prieglobstyje Urkionyse, buvo lemtinga. Šeima nutarė šią sodybą pirkti.
Daugiau kaip trisdešimt metų čia Merkiai praleidžia vasaros atostogas, laisvesnes pavasario ir rudens dienas, retkarčiais ir žiemą atvyksta, joje švenčia šeimos ir asmenines šventes. Per tuos metus profesorių sodyboje ne kartą yra apsistoję etnografinių ekspedicijų dalyviai, giminės, kolegos ir draugai, praktiką atliekantys studentai. Svetingų šeimininkų sodyboje jau apsilankė arti šimto svečių.

Naujoji tvora padėjo susipažinti

Pasak Urkionių kaimo senbuvės Antosės Buivydaitienės, vieną kartą rudenį, atėjusi prie šios sodybos, kurioje jau keleri metai niekas negyveno, ji pastebėjo naują tvorą. Ilgai svarsčiusi, kas gi ją galėjo pastatyti, ir nieko nenusprendė, pasiklausti nebuvo ko. Atėjus pavasariui jos vis neapleido mintis, kas tą tvorą užtvėrė ir kodėl. Jonas Bugaras iš to paties Urkionių kaimo jai tarstelėjo, kad tai jau naujųjų šeimininkų darbas. Antosė ne vieną dieną suko galvą, kaip čia susitikus su naujaisiais sodybos savininkais ir susipažinus. Bet taip paprastai su miesto žmonėmis nesusitiksi, kaip buvo pratę kaime, reikėjo laukti tinkamos progos. Sodybos šeimininkai taip pat nepuolė iš karto bičiuliautis, vertino vietinių žmonių charakterį ir būdą. Po kurio laiko pažinčiai tinkamų progų pasitaikė. Pamažu Antosės šeima susidraugavo su Merkiais. Vilniečiams Antosės vyras apardavo žemę, ji pati padėdavo jiems nukasti bulves. Per bulviakasį visi smagiai ne kartą yra pietavę čia pat šalia bulvių vagų. Irena Regina savo talkininkus visada palepina pačios pagamintais gardžiais valgiais. Tačiau, bene labiausiai kaimo moteriai patinka ir nepabosta klausytis V. Merkio pasakojimų apie gimtąjį Čivų kaimą, jaunystėje dirbtus ūkio darbus, taip artimus bei pažįstamus ir urkioniečiams. A. Buivydaitienė sakė: "Mes abudu apie senovę vis pasišnekame… Abu jie (Merkiai) žodžio kišenėje neieško, išsimokslinę, turėdami geras galvas daug pasiekė, daug žino ir su mumis mėgsta bendrauti".

Vasaros su svečių bruzdesiu

Liepos pabaigoje atvykusi į Urkionis pasisvečiuoti, pirmiausia išvydau sodybos lauko virtuvėlėje šeimininkaujančias profesorę I. R. Merkienę ir jos vyro seserį Juliją Pivoriūnienę. Moterys gamino pietus vasarotojams. Gerai nusiteikusi sodybos šeimininkė su manimi pasisveikino ir juokdamasi pasakė, kad dar ne visas poilsiautojų būrys susirinko. Vakare turėtų atvažiuoti studentas iš Vilniaus Valdemaras Stasiūnas, kuris pernai čia gyvendamas atliko etnografinę praktiką, o šiemet pasiprašė dalį atostogų praleisti drauge su jais bei jų svečiais. Sodybos šeimininkas, kaip visada, mane pamatęs maloniai priėmė, parodė, kur galėčiau susidėti daiktus. Pas juos norėjau įsikurti ne troboje, bet klėtyje, nes joje dar neteko nakvoti. Mano pageidavimas buvo patenkintas. Klėtyje, viename iš dviejų poilsiautojams pritaikytų kambarių, buvo lovos, stalas, kėdės, senovinis, dar iš Čivų kaimo atsivežtas, profesoriaus tėvų "kuparas" ir didelė spinta. Už lango, taip pat vasarotojų patogumui padaryto, čiulbėjo paukščiai, o vieną iš pušų kamienų kalė genys. Po kelionės norėdama atsigaivinti tuoj pat nuėjau prie Versekos - labai vėsios ir šaltiniuotos upės ir niurktelėjau į vandenį, prieš tai žvilgtelėjusi į upės posūkį, ar neišvysiu praplaukiančių baidarių. Su jomis neturėjau jokio noro "susipažinti", nes greitai plaukiantys laiveliai galėjo man "įtaisyti" galvoje didelį gumbą.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gedimtas, GedimtÄ—, Gedmilas, Gediminas, Kastancija, Kastantas, Kastas, Konstancija, Konstantinas, Kostas, KostÄ—, VijolÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 132 194

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]