Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

KAI SUSIPINA DVI MÅ«ZOS

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2014−12−11

Komentarai4    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Juzefa Pranauskienė Anglijoje prie vienos iš seniausių XIII a. pilių griuvėsių.
Nuotrauka iš Juzefos Pranauskienės albumo
Kupiškyje vykstančiuose kultūros renginiuose dažnai galime sutikti pedagogę Juzefą Pranauskienę. Daug metų mokiusi pradinukus, kuravusi pradinių klasių mokytojų darbą, turėjusi ir dailės pamokų, šiuo metu ji mėgaujasi užtarnautu poilsiu ir turi užtektinai laiko atsidėti savo pomėgiams. O pomėgių talentu apdovanota moteris turi ne vieną.

IÅ¡ kur ta versmÄ—

„Savęs nelaikau nei dailininke, nei poete. Šiaip manau, kad dailė mane traukia labiau. Poezijai tenka tik maždaug trečdalis pomėgiams skiriamo mano laiko. Kita vertus, nežinai, kada įkvėpimas pagaus užplūdusius jausmus ir emocijas išlieti popieriaus lape“, – sakė Juzefa.

Jos kūrybinių gabumų ištakos Biržų krašte, Miegonių kaime. Ten kartu su tėvais ir keturiomis sesėmis prabėgo spalvinga moters vaikystė. Gabumų dailei turėjo Juzefos mama. Dukros žavėjosi jos nupieštais visais Lietuvos kunigaikščiais, siuviniais. Mergaitėms buvo ko iš mamos pasimokyti. Pasak Juzefos, nagingas buvo ir jos tėvelis, gerai išmanęs dailidės darbus. Tačiau, kaip ir ką daryti, kokios turėtų būti daikto proporcijos, jam dažniausiai komanduodavo mama.

„Tėtis buvo labai geras žmogus, kaimynų taikytojas, negerdavo. Jei kaime kas susivaidydavo, tai kiti peštukus ragindavo, kad eitų pas jį, Albiną Griciūną, taikytis. Tėtis pats pasistatė namus, pasigamino baldų. Jam gyvam esant nespėjome išsakyti savo jausmų, padėkoti už tokį gerumą. Iš graužaties ir parašiau eilėraštį „Skola tėvui“, – atviravo pašnekovė.

Prabilti eilėmis ją verčia arba didelis džiaugsmas, arba skausmas. Įkvėpti gali ir gamtos grožis, ir žmonių buities, ir gamtos kontrastai. Antai vienas eilėraštis gimė einant į kiaulės skerstuves. Juzefai prieš akis iškilo baltas sniegas ir ant jo nutekėjęs raudonas kraujas. Norėjusi ji ir ciklą eilėraščių, skirtų visiems metų laikams, parašyti, bet sunkiai sekėsi prabilti eilėmis apie rudenį, kurį labiausiai mėgsta. Anot jos, išėjo ne eilėraštis, o miniatiūra. Eiliuoti posmai gimė ir žvelgiant į per sniegą nueinančius sūnų ir anūkę, į tas jų paliktas dideles ir mažytes pėdas. Labai skaudėjo jai širdį po kraštiečių susitikimo buvusioje jų kaimo pradinėje mokykloje. Miegonys baigia išnykti. Eilėraštį „Pasiilgau“ Juzefa skyrė mirusiai sesei, identiškai jos dvynei, Albinai. „Jos netekusi jaučiausi tarsi pusę savęs palaidojusi. Mudvi buvome dvasiškai labai artimos. Albina buvo pasirinkusi žemišką buhalterės specialybę, bet jai nestigo ir kūrybinės ugnelės. Bendruomenės suėjimams kurdavo įvairiausius humoristinius kupletus. Į šeimos susibūrimus Albina atsiveždavo dainų sąsiuvinį. Susėsdavome visos seserys ir uždainuodavome. Pasiilgstu tokių mūsų susibūrimų. Nebeturiu ir labai talentingos sesers Vlados. Ji buvo įstojusi studijuoti architektūros, bet dėl ligos studijas nutraukė. Vėliau baigė Panevėžio politechnikumą, dirbo braižytoja. Džiugu, kad neišsipildžiusias sesers svajones tapti menininke pratęsė jos anūkė Gertrūda, tapusi dailininke tekstilininke. Arčiau menų yra ir mano dukra Ingrida. Ji moko floristikos Biržų verslo mokyklos mokinius. Sūnus Tadas gyvena Telšiuose. Jis apsaugos sistemų specialistas. Menine saviraiška nesidomi. Šiuo metu savo džiaugsmais ir vargais dalinuosi ir su dviem sesėmis Gvida ir Bena“, – pasakojo apie save ir savo namiškius pašnekovė.

Mokytojos keliu

Mokykla – tai dar vienas labai svarbus Juzefos gyvenimo puslapis. Baigusi Kupreliškio vidurinę mokyklą ji, vienos mokytojos patarta, įstojo į Vilniaus pedagoginę mokyklą. Pradinių klasių mokytojos specialybė labai tiko merginai, kuriai mokykloje sekėsi visi dalykai ir kuri buvo linkusi į muziką, dailę ir literatūrą. Vėliau Juzefa neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą.

Moteris tvirtina, kad nesigaili paklausiusi patarimo ir pasirinkusi pradinukų mokytojos kelią. Pedagoginė veikla jai visą laiką buvo prie širdies. Mokykloje dirbdama galėjo atskleisti ir savo meninius, ir literatūrinius gabumus. Gal jie po trupinėlį ir išsibarstė pamokose, renginiuose, bet buvo tvirtas jos darbo ramstis. Nebesuskaičiuosi, kiek Juzefa emblemų, skelbimų, kvietimų apipavidalino dainų šventėms, švietimo darbuotojų susitikimams, mokyklos renginiams. Ji padėdavo ir mokytojoms, kurios labai gerai dirbo, bet nelabai mokėdavo raštu apibūdinti savo veiklos. Sklandžiai išguldydavo jų mintis popieriuje.

„Teko dirbti aštuonerius metus tuometinėje Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje pionierių vadove, mokyti dailės. Vėliau keletą metų dirbau Didžprūdėliuose, paskui dvylika metų – Švietimo skyriuje. Iš čia išėjau kurti naujos Paketurių pradinės mokyklos. Smagu čia buvo darbuotis su kolege Nijole Kuruliene, gražinti, pasitelkus savo išmonę, mokyklos aplinką. Teko dekoruoti jos vidų, pasigaminti daugybę mokymo priemonių. Tai buvo mielas užsiėmimas. Dėkinga Vilniaus pedagoginėje mokykloje dirbusiam Juozui Gecevičiui, iš kurio pirmą kartą išgirdau, kad esu gabi dailei. Mokykliniais metais sesei Vladai tik padėdavau stendus, rengiamus kultūros namams, apipavidalinti ir nemaniau, kad kažką panašaus galėčiau sukurti pati“, – dalijosi prisiminimais Juzefa.

Ne vieną eilėraštuką ji yra parašiusi buvusiems mokinukams pradinės mokyklos baigimo proga. Būdavo liūdna skirtis su savo ugdytiniais. Eiliuotų posmų Juzefa negaili ir trims savo anūkams Kamilei, Viliui ir Elvinai. Norėtų eiliavimo meno taisyklių pasimokyti mokytojos Eugenijos Katauskienės Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams vedamuose užsiėmimuose. Tapti „Lėvens balsų“ klubo nare ir labai viešinti savo kūrybinių bandymų dar nedrįsta. Tačiau kitų kūrybos pasiklausyti mielai nueina į rengiamus knygų aptarimus. Juzefa nepraleidžia ir siūlomų rankdarbių ir kitokių dailės pamokėlių suaugusiems.
„Atsidėti kūrybai geriausia, kai esu viena, aplink tvyro ramybė. Eiliavimas, rankdarbiai man – lyg paguoda“, – prisipažino pašnekovė.


Pasiilgau

Skubu į Biržus, į Druseikius,
Gal palengvÄ—s, gal palengvÄ—s...
Grįžtu atgal nepasikeitus,
Akmuo – kertelėje širdies.

Tikėjaus rasti prie darželio,
O gal ganykloje plūkies?
Rasiu tave gal prie pirtelÄ—s?
Gal bandeles tu kept ruošies?

Tik langas nebylus...
Be tavo Å¡ypsenos...
Ir kiemas toks tylus...
NÄ—ra tavo dainos...

Norėčiau bėgti ten, kur buvo
Manęs taip laukiantys namai.
Tas džiaugsmas ėmė ir pražuvo,
Paliko tik Å¡alti kapai.

Baltų žiedų tik kauburėlis...
Lai gÄ—lÄ—s su tavim kalbÄ—s
Ir gelsvas kapinaičių smėlis.
Dvi sesės čia dažnai stovės.

Tik langas nebylus...
Be tavo Å¡ypsenos...
Ir kiemas toks tylus...
Nebus tavo dainos...


Atleisk, žeme

Žeme, bundi? Argi ne stebuklas,
Å itiek kentÄ—jusi...
SuplÄ—Å¡Ä—me, sudraskÄ—me Tave,
O Tu tyli...
Geležies rūdim subadėme Tave.
O Tu tyli kaip tylÄ—jusi...
                Ir augini daigus,
                krauni pumpurus...
Žeme, tu merki akis,
Kurias mes pylÄ—m nuodais,
Šiukšlynais, mazuto klanais?
Tu
       merki
                  akis!
Žeme, bundi, nes myli visus
NedÄ—kingus savo vaikus.
Vėl maitinsi, nešiosi mus,
     Nuo kerÅ¡to ir pykčio apakusius,
Atleisk mums, žeme, atleiski
Nežabotą skriaudą Tau
                                       padarytÄ….
Tu atgimsti, brangioji,
Atnešusi mums vyturiuotą rytą...
Tu moki atleisti
                 ir nori matyti
                                 žydrÄ… dangų
Ir giedrus mūsų veidus
                                  Velykų rytÄ…...
Gal ir mes atgimsime.


Skola tÄ—vui

Likimas mums davė Tave –
Tokį mielą, gerą ir paprastą,
Kaip žiburį Laimės kalne
Vidurnakčio glūdumoje atrastą.

Tu Å¡vietei ne tik mums,
Tu Å¡vietei visam kaimui.
BÅ«t kartu su Tavim
Buvo didelÄ— laimÄ—.

Tu mokÄ—jai paguosti,
Tu mokÄ—jai suprasti,
Nevilties valandÄ—lÄ™
Greitai išeitį rasti.

IÅ¡mokei kantrybÄ—s,
Kuklumo, darbštumo,
IÅ¡ Tavo Å¡irdies
Pasisemiu gerumo.
Žodžių buvo nedaug –
Ne juose juk esmÄ—,
Viską lėmė darbų
           begalinÄ— versmÄ—...
TÄ…, kÄ… mums dalinai,
Nesuspėjau grąžinti...
IÅ¡dalinsiu kitiems
Tavo vardui atminti!
(Amžiams liko skola.
Kaipgi ją sugrąžinti.)


Å varios pÄ—dos


Baltas sniegas – beribis laukimas...
Šitaip lengva, kai žemė balta!
Baltas sniegas – širdyje ramybė,
Vakarykštė klaida apsnigta.

Baltas sniegas – tai mano vaikystė,
Kai lipdžiau aš nykštukams pilis.
Jose nieks negalÄ—jo paklysti...
Ir nuo sniego Å¡viesÄ—jo naktis.

Tegul sninga ir sninga iš lėto,
Be pūgų ir be vėjų tiktai.
AÅ¡ stovÄ—siu tarsi pakerÄ—ta,
Tegul sninga ir sninga ilgai,

Baltas sniegas – balta staltiesėlė
Ir Advento slaptinga tyla.
Greit užgimsi Tu, Kūdikėli,
Mano žeme, pabūki balta.

Nebus sniegas taip baltas ilgai,
Aš žinau – papilkės nelauktai.
Švarios pėdos baltam sniege –
Tai beprotiška mano svaja.

Juzefa PranauskienÄ—



Skaityti komentarus (4)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 079 674

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]