Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

APIE TEISĘ, TEISININKUS IR INTERESUS

Vytautas Mockus, Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narys

2005−03−03 0

Neseniai laikraštyje buvo atspausdintas teismo darbuotojo Kastyčio Paspirgėlio straipsnis „Pamastymai apie teisinę bei su ja susijusią socialinę tvarką„. Malonu, kad rajone dar yra jaunų įdomiai mąstančių žmonių. Būtų labai džiugu, jei Lietuvos politikos socialdemokratiniame flange dominuotų ne pagarsėjusių elitinių medžiotojų bradauskų filosofija, pagal kurią daug turto nesukaupę, t.y. ne kapitalistai, yra neverti dalyvauti valstybės reikalų tvarkyme, o apie teisę ir teisingumą dominuotų tokios ir panašios nuostatos, kokias minėtame straipsnyje išsako K. Paspirgėlis.
Visiškai sutinku su autoriaus mintimi apie interesų grupių, taigi pinigų, įtaką spaudai. Bet, manau, kad visai pagrįstai tą patį galėtume pasakyti ir apie įtaką kitoms sritims, reiškiniams ir visuomeninio gyvenimo objektams bei subjektams. Kol kas, deja, nematau jokio pagrindo iš pinigų įtakai pasiduodančiųjų sąrašo išbraukti ir teisėtvarkos bei teisėsaugos. Jokiu būdu nesakau, kad tokia charakteristika tinka visiems jose dirbantiesiems, bet...
Autorius mini mūsų teisės norminiuose dokumentuose atsiradusias teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų sąvokas. Puikūs žodžiai, tikrai geri kriterijai. Bet net nebeprisimenant EBSW, „Jangilų“, Vilniaus mero ir kitų bylų, o tik, kad ir iš toli, pažiūrėjus į pagarsėjusio Lietuvos kontrabandininkų karaliumi Viliaus Karaliaus bylą, atrodo, kad pinigai ir šioje istorijoje yra toli gražu ne paskutinėje vietoje.
Prisimenu šia proga vietines istorijas. Prieš kelerius metus, man dirbant savivaldybėje, iš vienos protiškai neįgalių vaikų ugdymo įstaigos už veiklą nesuderinamą su auklėjamuoju darbu (pilstuko prekybą) buvo atleista darbuotoja. Teismas ją vėl grąžino į darbą motyvuodamas mažomis pardavimo apimtimis. Teismo sprendimas įsigaliojo, savivaldybė jo neskundė. Bet savivaldybėje buvo suorganizuotas pasitarimas kaip negausi provincijos inteligentija apskritai turėtų vertinti žmonių girdymą, tuo labiau nelegalų ir tuo labiau įvairiais surogatais, ir kaip sutelkti pastangas prieš šiuos reiškinius. Ir tada ir dabar esu įsitikinęs, kad toks išsilavinusių ir atsakingų žmonių pasikalbėjimas ir yra pamąstymai, kaip, vadovaujantis galiojančiais norminiais aktais, užtikrinti, kad būtų daugiau teisingumo, protingumo ir sąžiningumo. Deja, po šio pokalbio vietinis labai ambicingas Temidės tarnas mane apskundė Teisingumo ministrui, kad aš, neva, kišuosi į teismo reikalus (po teismo sprendimo priėmimo ir jo net neskundžiant ) ir tuo būdu pažeidžiu Konstituciją. Ir pokalbis buvo viešas, ir klausimas labai aiškus: „ar mes galim sutelkti pastangas, kad Kupiškyje pristabdytumėm pilstukininkystę?„.
Dabar gi matom kaip kontrabandos karalius su savo uošvio, vieno iš teismų pirmininko, pagalba tvarkosi savo „verslo“ reikalus. Ir matom, kad visi šio kontrabandininko pagalbininkai teisėjai triumfuoja – jie nekalti, jie į teismų reikalus, į kontrabandos karalių reikalus nesikiša. O kaip gi jie gali kištis, jei jie ir yra teismas, jie ir yra teisingumas su visais protingumo ir sąžiningumo atributais.
Kažkada buvo toks Vagnorius, kuris galvojo, kad mokant teisėjams dešimt kartų didesnes negu paprastiems mirtingiesiems algas, galėsime būti ramūs dėl jų sąžiningumo. Deja, nepasitvirtino. Vien to, pasirodo, neužtenka. Matyt, reikia ne tik didelių algų, „didesnės diskrecijos teisės aiškinant įstatymus“, bet reikia, kad kažkas ir nagus į ne savo kišenę įkištus apkapotų. Bet kas tai padarys, jeigu ir tai reikia daryti teisiškai. O kaip žinom, dažniausiai varnas varnui akies nekerta.
Esu įsitikinęs, kad visiems mums Lietuvoje (taip pat ir sąžiningiems teisėjams) labiausiai reikia ne super algų, ar super diskrecijos teisių, bet tokių teisėjų ir teismų, kuriais (visais be išimties) galėtume pasitikėti kaip Švento Rašto žodžiais.