Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

Už Ką TOKIA LEMTIS VAIKUI?

Vilė MIKNEVIČIŪTĖ

2009−06−13

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Prieš 67-erius metus birželio 14 dieną prasidėjo masiškas lietuvių trėmimo procesas. Tai buvo juodasis Lietuvos istorijos puslapis. Žmonių, kurie išgyveno tremties sunkumus, metai iš metų vis mažėja. Mums, jaunajai kartai, sausos teorinės istorijos žinios nedaug ką reiškia. Labai svarbus yra gyvo liudininko žodis.
Netoli Alizavos, Petrošiškių kaime, labai gražioje senovinėje sodyboje gyvena viena iš jų - Bronislava Gabrėnaitė-Stančikienė. Jos ir paprašiau papasakoti apie savo gyvenimą tremtyje ir po jos.


"Man buvo 9 metai, o broliukui Rimantui - 2 mėnesiai. Jau buvome girdėję, kad veža. Vieni iš kitų susižinojome, tai namuose nenakvodavome. Kartą trumpam grįžome ir staiga atvažiavo kareiviai. Tėvas, norėdamas mus išgelbėti, apsimetė, kad mes ne jo vaikai ir išvarė iš kiemo. Pasislėpėme rugiuose, bet mažesniajai sesutei pradėjus verkti, išgirdo kaimynas ir parvarė atgal", - prisimindama pačią pradžią pasakoja Bronislava. Prisimena vaizdus, kaip kareiviai susodino šeimyną į arklinį vežimą, vėliau persodino į mašiną ir nuvežė į Panevėžį. Iš ten - traukiniu tiesiai į Irkutsko sritį Čeremchovo rajone, į dabartinės Mongolijos žemes, esančias 9000km nuo Lietuvos.
Tiesa, prižiūrėtojo gailestingumo dėka, mamai pavyko išsigelbėti, nes ji buvo su dviem mažais vaikais - Bronislavos broliuku ir sesute. "O aš labai norėjau pasivažinėti traukiniu ir išvykau su tėčiu", - prisipažįsta.
Likusi su tėvu pateko į miškų pramonės ūkio Kratuj dalinį, apsuptą Sajanų kalnų. Tėvas dirbo, o ji dar buvo maža, todėl turėjo lankyti mokyklą, kurioje daugiau kentėjo, negu mokėsi. "Mokėjau daugybos lentelę, bet nemokėjau rusiškai atsakyti, tai bausdavo, uždarydavo į tamsų kambarį su rusais vaikais, kad išmoktume šnekėti", - prisimena Bronislava. Vėliau teigia pralaužusi ledus ir greit išmokusi, po kiek laiko net lietuviškai užmiršusi.
Baigus tris klases, Bronislavai įkando gyvatė. Kojai ištinus ir labai ilgai nesugijus, ji stipriai atsiliko nuo mokslų ir metė mokyklą. Taip pat prie to prisidėjo ir vadovėlių stygius. "Viena knyga buvo skirta penkiems vaikams, o kas gi man atsilikusiai duos", - atsidūsta moteris.
Prakalbus, kur buvo apgyvendinti tremtiniai, Bronislava teigė, jog iš pradžių gyvendavo barakuose, net prie 50 laipsnių šalčio. Kojos taip nušaldavo, kad net nesilankstydavo. Laikui bėgant, gyvenimo sąlygoms šiek tiek pagerėjus, juos perkėlė į gyvenamuosius namus. Vėliau įsigijo ir karvę, kuria ji ir rūpinosi metusi mokslus. Visas ūkis buvo ant jos pečių. Prišienauti šieno, uždirbti pinigų renkant uogas buvo jos rūpestis.
Apsipratusi su tokia dalia... Buvę vaikai jau užaugo, virto dailiomis merginomis ir gražiais vaikinais. Vieni kitus jau gerai pažinodami, savaitgaliais sueidavo ir į "vakaruškas"...
Vieną dieną Bronislava (jai tada buvo 19 metų) gavo raštą, jog gali su šeima grįžti į Tėvynę. "Tai Alizavos mokyklos direktorius K. Melaika parūpino mums šį raštą", - su šypsena prisimena Bronislava.
Ji su tėvu sėkmingai grįžo į Lietuvą tuo pačiu traukiniu, kuriuo buvo išvežti. Tačiau abiem teko nusivilti. Mat jų namuose jau buvo įsikūrę kiti žmonės, o jiems liepta eiti į Pilviškes (mamos tėviškę). Rudenį išėjus įstatymui grąžinti buvusiems tremtiniams namus juos išsiperkant, Bronislavai šiaip ne taip susitarus su valdžia, pavyko susigrąžinti savo namus. Sodyba buvo pasikeitusi: vienas namo galas paverstas tvartu, o erdvūs nuosavi tvartai - nacionalizuoti. Juose mykė kolūkio veršeliai, kuriuos grįžusiai Bronislavai ir teko prižiūrėti. Tuo pačiu metu ji mokėsi ir vakarinėje mokykloje, labai sekėsi matematika. Vėliau jai buvo leista dirbti grūdų sandėlininke.
Šiandien darbščių Bronislavos rankų dėka gimtoji sodyba iš naujo suklestėjo, tačiau sunkią jaunystę mena skaudantys sąnariai ir ramybės neduodantis klausimas: kuo buvo nusikaltę maži vaikai, kad išgyventų badą, šaltį, namų ir tėvų netektį?


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 089 935

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]