 |
|
|
2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
BRONÄ— VALINSKAITÄ—: €ŽRADAU TÄ…, KURIS MYLI MANO Å¡IRDį€Œ
BronÄ— ValinskaitÄ— dažniausiai mÄ—gsta kurti tada, kai užplÅ«sta liÅ«dnos mintys, taÄiau tokių akimirkų bÅ«na labai mažai. AutorÄ—s nuotrauka Nuo vaikystÄ—s – gamtos apsupta B. ValinskaitÄ— gimÄ— 1955 metais Alizavos seniÅ«nijos Žilių kaimo vienkiemyje, 6 vaikų Å¡eimoje. „Augome du broliai ir keturios seserys. TÄ—vai daug ir sunkiai dirbo, mus augino babytÄ—, su ja visus laukus ir miÅ¡kus aplink namus iÅ¡vaikÅ¡Äiojome. TodÄ—l visi labai mylime gamtÄ…, nelabai mÄ—gstame bÅ«ti žmonių bÅ«ryje. Su seserimi sÄ—dÄ—davome burokų lauke ir kurdavome mažus vaidinimus, pasakas. MÅ«sų Å¡eima – labai daininga, gerÄ… balsÄ… turÄ—jo tÄ—tis. Visi susÄ—dÄ™ vakarais dažnai dainuodavome liaudies dainas, romansus. GalbÅ«t todÄ—l ir pirmieji mano eilÄ—raÅ¡Äiai buvo panaÅ¡Å«s į liaudies dainas. BÅ«dama antroje klasÄ—je sukÅ«riau pirmÄ…jį savo eilÄ—raÅ¡tį liaudies dainų motyvais“, – apie pirmuosius kÅ«rybinius bandymus pasakojo poetÄ—. B. ValinskaitÄ— džiaugÄ—si, kad su broliais ir seserimis jÄ… sieja labai glaudus ryÅ¡ys, pas seserį, į kaimÄ…, dažnai atvažiuoja mieste įsikÅ«rÄ™ giminaiÄiai. O susitikÄ™ ir dabar visi labai mÄ—gsta dainÄ… užtraukti. Ä® BakÅ¡Ä—nus su tÄ—vais B. ValinskaitÄ— atsikÄ—lÄ— dar 1978 metais, Äia ji gyvena iki Å¡iol. PrieÅ¡ trejetÄ… metų palaidojusi 97 metų savo Å¡viesaus atminimo mamÄ…, moteris kaimo sodyboje dabar gyvena viena. TÄ—Äio nebÄ—ra jau seniai. Atmintyje poetei labai dažnai iÅ¡kyla gimtųjų namų, kur prabÄ—go gražiausi vaikystÄ—s metai, vaizdinys. „TÄ—viÅ¡kÄ™ dažnai ir aÅ¡, ir seserys sapnuojame. Tų namų jau nebÄ—ra, o Å¡iuose mums erdvÄ—s trÅ«ksta“, – kalbÄ—jo moteris. DraugijÄ… jai palaiko iÅ¡tikimas Å¡uo Aras ir katytÄ— JuodÄ—. KalbÄ—dama apie savo kÅ«rybinį keliÄ…, B. ValinskaitÄ— pasakojo, jog mokantis Alizavos vidurinÄ—je mokykloje, kÅ«ryba jai tapo dar artimesnÄ—. „Mokykloje gerai raÅ¡ydavau raÅ¡inius, buvau literatų bÅ«relio narÄ—, prenumeruodavau žurnaliukÄ… apie mokinių kÅ«rybÄ… „Moksleivis“. BÅ«dama aÅ¡tuntokÄ— į jį nusiunÄiau savo eilÄ—raÅ¡tį, mano kÅ«ryba tada buvo pirmÄ… kartÄ… iÅ¡spausdinta. Atsimenu, klasÄ—s auklÄ—tojas pasakÄ—, kad šį eilÄ—raÅ¡tį nusiraÅ¡iau. Mokydamasi vyresnÄ—se klasÄ—se Ä—miau dalyvauti visos Lietuvos literatų konkursuose, taÄiau visuomet buvau nedrÄ…si, vieÅ¡ai skaityti savo poezijos niekuomet nemÄ—gau“, – mintimis dalijosi poetÄ—. Gyvenimo vingiai Noras tai, kÄ… apraÅ¡ydavo eilÄ—mis, iÅ¡reikÅ¡ti vaizdu B. Valinskaitei buvo paskata pieÅ¡ti. „Nuo pat vaikystÄ—s eilÄ—raÅ¡Äiai visuomet Ä—jo lygiagreÄiai su pieÅ¡imu, dažniausiai pieÅ¡davau gamtÄ…, perskaitytų knygų herojus“, – kalbÄ—jo B. ValinskaitÄ—. Pasak moters, jei bÅ«tų reikÄ—jÄ™ rinktis iÅ¡ Å¡ių dviejų dalykų, pasirinkimas bÅ«tų buvÄ™s be galo sunkus. Kada atÄ—jo apsisprendimo dÄ—l bÅ«simos profesijos etapas, patarta giminaiÄių ji ryžosi studijuoti pieÅ¡imui artimesnes architektÅ«ros studijas. TaÄiau baigti architektÅ«ros mokslų Vilniaus statybos technikume nebuvo lemta. Dar jaunystÄ—je B. ValinskaitÄ— sunkiai susirgo, prasidÄ—jo ilgas gydymasis įvairiose ligoninÄ—se, net pas Maskvos medikus. Vienu metu sustiprÄ—jusi ketino mokytis gintaro meninio apdirbimo KlaipÄ—doje, taÄiau buvo baigusi vidurinÄ™, o į profesinÄ™ mokyklÄ… tuomet priimdavo tik baigusius aÅ¡tuonias klases. VÄ—liau, paskatinta sesers vyro, labai mÄ—gusio fotografuoti, pasirinko studijuoti fotografijÄ…. Baigusi mokslus ir jau dirbdama pajuto, kad geriausiai sekasi portretinÄ— fotografija, todÄ—l buvo apsistojusi ties ja, taÄiau sveikatai vÄ—l paÅ¡lijus teko ir Å¡io darbo atsisakyti. „Negaliu pasakyti, kad fotografija man buvo labai artima. PieÅ¡dama gali įdÄ—ti daugiau jausmo. PieÅ¡inys – minties pradžia, jį pamatÄ™s žmogus gali daug kÄ… įsivaizduoti, fotografuojant to nÄ—ra – tai tik fotoaparato mygtuko spragtelÄ—jimas“, – pasakojo kÅ«rÄ—ja. Moteris teptukÄ… į rankas paima ir dabar. Dažniausiai pieÅ¡ia tuÅ¡u, taÄiau mÄ—gsta ir tapybÄ… aliejiniais dažais. Kadangi tapybos ir kuriamų eilių ta pati tematika, pirmoji ir vienintelÄ— B. ValinskaitÄ—s eilÄ—raÅ¡Äių knygelÄ— iliustruota jos paÄios pieÅ¡iniais. 2005 metais, minint poetÄ—s 50 metų jubiliejų, dienos Å¡viesÄ… iÅ¡vydo jos eilÄ—raÅ¡Äių rinkinys „VakarÄ—jantis laikas“, KupiÅ¡kio vieÅ¡ojoje bibliotekoje buvo atidaryta ir pirmoji kÅ«rÄ—jos paveikslų ekspozicija. „BÅ«Äiau nesutikusi, bet kiti ragino“, – apie vienintelÄ™ savo poezijos knygelÄ™ kalbÄ—jo moteris. Ä® jÄ… sugulÄ— nemažai B. ValinskaitÄ—s viso kÅ«rybinio kelio eilių. PoetÄ—s eilÄ—raÅ¡Äiuose vyrauja gamtos temos – jos grožis, spalvos. „AnksÄiau labiausiai mÄ—gdavau pavasarį, o Å¡iuo metu man patinka ruduo – krentantys spalvoti lapai. Apima graudumas, ruduo dabar atitinka mano gyvenimo tarpsnį“, – tvirtino poetÄ—. Nors B. ValinskaitÄ—s eilÄ—se suskamba minorinÄ— gaida, visus savo eilÄ—raÅ¡Äius ji stengiasi baigti linksmai, skelbdama džiaugsmÄ… ir viltį. „RaÅ¡au galvodama ne tik apie savo, bet ir apie visų žmonių gyvenimÄ…, o daugeliui dabar jis nÄ—ra lengvas. Ir Å¡iuolaikiniai žmonÄ—s kitokie – prisiriÅ¡Ä™ prie materialių dalykų, nebenori artimiau bendrauti vienas su kitu, kaimynas kaimyno nebepažįsta“, – apgailestavo literatÄ—. TaÄiau jos nuomone, yra ir plaÄiai į pasaulį žiÅ«rinÄių žmonių, kurie neapsiriboja viena vieta ir vien vidiniu savo pasauliu. VisÄ… gyvenimÄ… kaime gyvenanÄios moters teigimu, pakeisti gyvenamÄ…jÄ… vietÄ… jai nebÅ«tų sunku: „Man gera ten, kur esu. Esu skaiÄiusi vienÄ… mintį – žmogui reikia žydÄ—ti ten, kur jį Dievas pasodino. TodÄ—l nesakau, kad namai gali bÅ«ti tik Lietuva.“ B. ValinskaitÄ— iÅ¡leisti dar vienos knygos neplanuoja. „Man tiesiog to nereikia, dabar tų knygelių prileidžiama daugybÄ—. Jei labai nori, savo kÅ«rybÄ… gali publikuoti ir mažu tiražu arba artimiesiems“, – sakÄ— moteris. TikÄ—jimas – vidinÄ— laimÄ— PoetÄ— įsitikinusi, kad raÅ¡yti paprastai žmogus ima tuomet, kai jauÄiasi vieniÅ¡as, tarsi kažko trÅ«ksta iki pilnatvÄ—s ir laimÄ—s. O Å¡iuo metu ji jauÄiasi labai laiminga. LaimÄ—s pojÅ«tis ir pilnatvÄ—s jausmas į moters gyvenimÄ… atÄ—jo nelabai seniai – prieÅ¡ septynerius metus, atradus itin artimÄ… ryšį su Dievu. Savo dvasios tÄ—vu Salamiestyje dirbusį kunigÄ… LaimonÄ… NedveckÄ… vadinanti moteris pasakojo, kad bÅ«tent jis paskatino gilintis į religijÄ…, domÄ—tis religine literatÅ«ra. KartÄ… per metus B. ValinskaitÄ— bÅ«tinai apsilanko PaÅ¡tuvos basųjų karmeliÄių vienuolyne. „Ten randu gilumÄ…. Einu link Dievo vis giliau ir negaliu sustoti“, – pabrėžė kÅ«rÄ—ja. Atradusi vidinÄ™ ramybÄ™ ji vienuolyne vieÅ¡Ä—dama nekurianti ir neskaitanti, tai – galimybÄ— pabÅ«ti su Dievu tyloje. B. ValinskaitÄ—s Å¡eima visuomet buvo tikinti, taÄiau pažintis su kunigu L. Nedvecku tik dar labiau paskatino jÄ… domÄ—tis dvasiniais dalykais. „Artimesnio ryÅ¡io su Dievu siekiau nuo pat jaunystÄ—s, norÄ—Äiau bÅ«ti vienuole. Apie vienuolynÄ… mÄ…sÄiau nuolat, taÄiau visada atrodÄ—, kad ten gali bÅ«ti tik iÅ¡rinktieji, tos minties arti neprisileisdavau. Vienuolyne sutikau labai daug dvasingų žmonių, už tai, kad esu Å¡ioje kelionÄ—je, labai dÄ—kinga L. Nedveckui, karmelitui tÄ—vui Valdui, vienuolyno motinÄ—lei, seseriai Kristinai Varanauskaitei“, – akcentavo B. ValinskaitÄ—. Dabar jau reÄiau kurianti poetÄ— pasakojo, kad nebejauÄia didelio poreikio jausmus iÅ¡lieti eilÄ—mis. „RaÅ¡ymas – tai akimirka sau, pajutus pilnatvÄ™ man to nebereikia. Mano viduje dabar ramybÄ—, – sakÄ— B. ValinskaitÄ—. – Kad ir kÄ… beraÅ¡yÄiau, į eiles įpinÄiau DievÄ…, o ar kitiems tai įdomu? Tai – mano kelias, nebÅ«tina savo pojÅ«Äių iÅ¡sakyti kitiems, jie – tik mano.“ Ir pieÅ¡ianti dabar retai, nebent – jei prireikia paveikslo dovanoti. Moters artimųjų namų sienos iÅ¡puoÅ¡tos jos tapytais paveikslais. „Nei raÅ¡yti, nei pieÅ¡ti sau nebeleidžiu pradÄ—ti, nes kai pradedu – nebegaliu sustoti, tuomet kÄ… bedarau, kur einu, visada galvoje skamba mintys, kurias norisi iÅ¡reikÅ¡ti eilÄ—mis arba pieÅ¡iant“, – pasakojo ji. „GalÄ—tumÄ—te iÅ¡leisti dar vienÄ… savo kÅ«rybos knygÄ…?“ – garsiai pamÄ…stau. „O kam man tai? Kažkam padovanoti? Tokia dovana priversi žmogų skaityti tai, kÄ… sukÅ«rei, o jei jam tai visai neįdomu?“ – retoriÅ¡kai samprotavo kÅ«rÄ—ja. PomÄ—giai – kartu ir gyvenimo bÅ«das Ilgus metus B. ValinskaitÄ— aktyviai propagavo sveikÄ… gyvenimo bÅ«dÄ…. Jauna susirgusi, ji pati Ä—mÄ— domÄ—tis sveika gyvensena. Tai, pasak B. ValinskaitÄ—s, padÄ—jo iÅ¡siugdyti valiÄ…. Moteris buvo ir Palangos sveikatos mokyklos narÄ—. „GulÄ—dama KupiÅ¡kio ligoninÄ—je radau skelbimÄ… laikraÅ¡tyje, kad Dainius Kepenis priima į sveikatos mokyklÄ…. PasiÄ—musi kelialapį nuvykau į PalangÄ…, įsijungiau į sveikuolių gretas“, – apie daugiau nei prieÅ¡ du deÅ¡imtmeÄius prasidÄ—jusiÄ… veiklÄ… pasakojo moteris. Apsipylimas Å¡altu vandeniu iki tol B. Valinskaitei nebuvo naujiena, o iÅ¡simaudžius Å¡altoje jÅ«roje, nuolatinÄ—s maudynÄ—s lediniame vandenyje tapo moters kasdienybe. Daugiau nei 10 metų ji kiekvienÄ… rytÄ… eidavo maudytis į Å¡alia namų iÅ¡kastÄ… žvyro karjerÄ…. BÅ«tent tokiomis akimirkomis, pasakojo, labiausiai pastebÄ—davusi gamtos grožį – ankstyvais rytais visai kitomis akimis pamatai rasos laÅ¡Ä…, krentantį klevo lapÄ…, tampi gerokai jautresnis. Å uo Aras ilgÄ… laikÄ… buvo pagrindinis moters palydovas ilgų pasivaikÅ¡Äiojimų po gamtÄ… metu. Kai Aras buvo dar jaunas, su juo po miÅ¡kus kasdien moteris iÅ¡vaikÅ¡Äiodavo deÅ¡imtis kilometrų. „Kiek ten pamaÄiau gamtos stebuklų – gervių, stirnų, net briedį. Eidavome į BakÅ¡Ä—nų, Žilių miÅ¡kus, girelÄ™. Man bÅ«davo labai smagu iÅ¡eiti pasivaikÅ¡Äioti, pradÄ—jau jaustis laiminga“, – prisiminÄ— poetÄ—. Paklausta apie savo pomÄ—gius, B. ValinskaitÄ— prisipažino visuomet mÄ—gusi skaityti. PaÄiÄ… įvairiausiÄ… literatÅ«rÄ… besirenkanti moteris skaito rusų literatÅ«ros klasikų, ypaÄ â€“ Levo Tolstojaus, kÅ«rybÄ…, vertina ir rusų poetų – Sergejaus Jesenino, Anos Achmatovos, Vasilijaus Å ukÅ¡ino eiles. Å irdžiai artimiausio lietuvių raÅ¡ytojo neiÅ¡skiria, taÄiau mÄ—gsta mÅ«sų kraÅ¡tieÄio Valdemaro Kukulo eilÄ—raÅ¡Äius. Dabar moters akiratyje – religinÄ— literatÅ«ra. DukterÄ—Äia sostinÄ—je dirba visai Å¡alia „Katalikų pasaulio“ knygyno, ji ir aprÅ«pina dominanÄia literatÅ«ra. KÅ«rÄ—ja priklauso KupiÅ¡kio literatų klubui „LÄ—vens balsai“. Pasak jos, labiausiai Äia džiugina bendraminÄių susibÅ«rimai. Tik pastaruoju metu retai į juos atvažiuoja, nes susitikimai dažniau vyksta vakarais, savaitgaliais, o susisiekimas su miestu gyvenant kaime sudÄ—tingas. AnksÄiau moteris aktyviau dalyvavo ir Lietuvos kaimo raÅ¡ytojų sÄ…jungos veikloje, dabar Å¡ie ryÅ¡iai susilpnÄ—jÄ™. ...VisÄ… naktį girdÄ—jau už lango keistÄ… Å¡lamesį. RodÄ—si, kad kažkas plazdena mažais sparniukais, Å¡velniai lieÄiasi prie stiklo. Gal tai koks žinianeÅ¡ys paukÅ¡tukas, norintis man kÄ… svarbaus pasakyti?! Buvo truputį neramu dÄ—l nežinojimo, dÄ—l paslapties, bet viršų Ä—mÄ— nuojauta, kad rytas bus kažkuo kitoks. Džiaugsmingas! Ir tikrai, ryte praskleidusi užuolaidÄ…, iÅ¡vydau baltutÄ—lÄ™ žemÄ™! Supratau, kad kaip visÄ… naktį Å¡iureno pirmosios snaigutÄ—s, taip dabar byra ant manÄ™s lengvomis akimirkomis vis mažėjanti Å¡ių metų sauja... NorÄ—Äiau, kad tos mano laiko kruopelytÄ—s nebÅ«tų tokios besvorÄ—s, kad nesisukinÄ—tų tuÅ¡Äiai su besikeiÄianÄia vÄ—jo kryptimi. Lai bÅ«na mano laikas brandus, prinokintas meilÄ—s, kad ir paÄios nemokÅ¡iÅ¡kiausios (gi nemoku, vis dar nemoku mylÄ—ti taip, kaip Dievulis nori!), lai krinta ten, kur ir turi kristi – į KÅ«rÄ—jo aruodus. Deja, skonÄ—juosi daugeliu dalykų, o praleidžiu svarbiausiÄ…jį... Manau, kad tam ir duotas adventinis laikotarpis – iÅ¡rÅ«Å¡iuoti save, atsikratyti blogų įproÄių, įnorių, prisiriÅ¡imų, paliekant daugiau vietos Meilei. Tai Jos pasisemti skubÄ—siu prie prakartÄ—lÄ—s. Lenksiuosi prie gimusio Vaikelio, visa savo esybe trokÅ¡dama iÅ¡vysti ir save naujai užgimusiÄ… dar vieneriems ieÅ¡kojimų metams. Jeigu augsiu su KÅ«dikÄ—liu JÄ—zumi, jei seksiu Juo – nebaugins jokie gyvenimo kryželiai. Taip, dabar yra laikas iÅ¡laukti, iÅ¡bÅ«ti, ruoÅ¡ti Å¡irdį ateisianÄiam Stebuklui. Viltingai nersiu į Advento tylÄ… – į savo tylÄ…. KvieÄiu ir Jus! Pagarbiai – BronÄ— ValinskaitÄ— BakÅ¡Ä—nai *** LiÅ«dnas angelas smuikÄ… pravirkdÄ—, o ant smiÄiaus sutÅ«pÄ™ drugiai, tie manojo laiko spalvoti draugai, amžinybÄ—s melodijÄ… trumpam gal suÅ¡ildys... Gi rudenio dienos iÅ¡eina pavÄ—jui ilgesingais laiÅ¡kais, iÅ¡raudotais prieÅ¡ vÄ—jÄ…, skausmo žodžiais, užlūžusiom natom... Ir tie drugiai, saule džiaugtis įpratÄ™, jau į baltÄ…jį sapnÄ… plevena, su kritusiais lapais gula į praeitį... O basos angelo kojos Å¡Ä…la, jo Å¡eÅ¡Ä—lis siÅ«buoja kaip medis. Ant sparnų prikibusioj uogų kekÄ—j – neiÅ¡gertas paukÅ¡tiÅ¡ko ilgesio laÅ¡as. Ar toks liÅ«dnas ir bus tas iÅ¡einantis laikas? Ar tikrai Å¡itaip baigiasi viskas?! Skaudžiai liÅ«dnas angelas Å¡irdį subraižė, tos jausmų adatÄ—lÄ—s žeidžia kaip stiklas. Bet verkÄ— tik smuikas. Siela dainavo patikÄ—jusi, kad paÄiam tuÅ¡tume – pilnatvÄ— ir didžiausia, viskÄ… perraÅ¡anti MeilÄ—... *** Tarp sausų žolynų plunksna boluojanti – gervÄ—s laiÅ¡kas tiems, kurie ieÅ¡ko grožio, net ir paprastuÄiuos dalykuos banguojanÄio, slÄ—pinio, savo esmÄ—s vis dar neiÅ¡duodanÄio. Å iandien vaikÅ¡tau mažų stebuklÄ—lių pÄ—domis... PersiÅ¡vieÄia visur, kaip ikonoj, AukÅ¡Äiausiojo MeilÄ—. Balansuoja siela ant BÅ«ties siÅ«lo ploniausiojo, bet ir Å¡itam mirksny mano laimÄ— svaigiausioji. Žemei jau ruoÅ¡iamas rÅ«bas balÄiausiasis, GervÄ—s plunksnoj ramybÄ—, visÄ… esatį mano peraudžianti. Vis dar ieÅ¡kau, apkabinta rankų Å¡velniausiųjų. KažkÄ… randu ir vÄ—l ieÅ¡kau Veido Å venÄiausiojo, žinau, net ir paprastuÄiuos dalykuos banguojanÄio... Taip, aÅ¡ dar Äia. Supuosi ant BÅ«ties siÅ«lo ploniausiojo, visada tvirtai laikoma glÄ—bio saugiausiojo. Nenukrisiu niekur, tik į MeilÄ™ AukÅ¡Äiausiojo... 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 079 761 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
