|
|
|
Vėrinys VIENINTELIS GYVENIMO ADRESAS - SKAPIÅ¡KIS
Nida Å ULCIENÄ– |
2009−05−30 |
Dainuojant Naivių kaimo moterų ansambliui, ne vienas klausytojas stebisi, iš kur dainininkės gauna tokius gražius dainų žodžius, vis teiraujasi, kas jų autorius. Neseniai vykusioje vakaronėje buvo pristatyta ir to grožio "kaltininkė" - buvusi mokytoja, o dabar vis daugiau laiko skirianti kūrybai Aldona Elena Raišienė.
Karo baisumai vaiko akimis
"Seneliai buvo skapiÅ¡kieÄiai, tÄ—vai taip pat - taigi galiu drÄ…siai sakyti, kad esu senbuvÄ—, - pradÄ—jo pokalbį Aldona. - Å eimoje augome trys vaikai, taÄiau neilgai džiaugiausi savo broliukais. Vienas mirÄ— mažas, gal kokių penkerių metukų palaužtas ligos, o kitas žuvo per karÄ… Liepojoje (Latvija). Jis tarnavo 16-osios lietuviÅ¡kosios divizijos Å¡tabe. IÅ¡Ä—jo į žvalgybÄ…, ir nebegrįžo. Likimo ironija - praÄ—jo visus karo baisumus, o žuvo iki jo pabaigos likus penkiems mÄ—nesiams".
Kadangi Aldona buvo pati jauniausia Å¡eimoje, tai karo laikotarpį atsimena tik probÄ—gomis, taÄiau, tai, kas liko deÅ¡imties metų mergaitÄ—s atmintyje - visam gyvenimui.
Labiausiai įstrigo vaizdas, kai po vieno didelio mÅ«Å¡io tarp rusų ir vokieÄių, nes visai netoli SkapiÅ¡kio Ä—jo fronto linija, jau viskam aprimus, anksti rytÄ… su savo tÄ—vais Ä—jo pažiÅ«rÄ—ti, kas liko iÅ¡ jų namų. "SlÄ—pÄ—mÄ—s Å vedukalnyje - ten turÄ—jome slÄ—ptuvÄ™, todÄ—l prasidÄ—jus mÅ«Å¡iui matÄ—me iÅ¡ tolo, kaip dega visi mÅ«sų gatvelÄ—je stovÄ—jÄ™ namai, - prisimena paÅ¡nekovÄ—. - Einu įsikibusi savo tÄ—velių dar rusenanÄia gatvele, ir staiga netenkame visi amo - mÅ«sų ir kaimynų namas stovi nesudegÄ™s, tik be stogo, durų ir langinių. Stogas buvo iÅ¡ Äerpių, todÄ—l gal visos nuÅ¡okinÄ—jo nuo didelÄ—s sprogimo bangos, o langines ir duris iÅ¡silupo kareivÄ—liai, nes neturÄ—jo kuo daugiau prisidengti per susiÅ¡audymus".
Pirmoji klasÄ—
Pasibaigus karui, A. E. RaiÅ¡ienÄ— pradÄ—jo mokytis SkapiÅ¡kio progimnazijoje, o vÄ—liau PandÄ—lio vidurinÄ—je mokykloje. Mokytis sekÄ—si labai gerai, taÄiau baigusi mokslus niekur toliau nevažiavo mokytis - liko kartu su tÄ—vais. Po kiek laiko gavo pasiÅ«lymÄ… kartu su dar vienu skapiÅ¡kÄ—nu supirkinÄ—ti iÅ¡ žmonių bulves. VÄ—liau AldonÄ… pokalbiui pasikvietÄ— SkapiÅ¡kio mokyklos direktorius Alfonsas Rimkus ir pasiÅ«lÄ— mokyti pradinukus. PasikalbÄ—jo ir pasakÄ— ateiti rytoj - parodys darbÄ….
"IÅ¡ ryto nuÄ—jau į mokyklÄ… drebanÄia Å¡irdimi. Mane pasitiko pavaduotojas Stasys Merkys ir nuvedÄ— į pradinukų klasÄ™. PristatÄ— vaikams naujÄ…jÄ… mokytojÄ… ir paliko, - prisimena A. E. RaiÅ¡ienÄ—. - Man net akys aptemo iÅ¡ baimÄ—s - nežinojau, kÄ… daryti, nes pedagoginio iÅ¡silavinimo neturÄ—jau. Ä® mane žiÅ«ri vaikuÄiai plikom galvytÄ—m ir, atrodo, jų akys sako, kad nepalikÄiau".
Taip po truputį Aldona pradėjo mokyti vaikus, o po metų įstojo neakivaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbos Šiaulių institute.
Darbų niekada netrūko
Gyvenimas bėgo sava vaga. Besimokydama Šiaulių institute Aldona ištekėjo už iš Rokiškio rajono kilusio ir Laukelių girininkijoje dirbusio miškininko, susilaukė sūnaus, todėl nutarė trumpam savo studijas nutraukti. Tas trumpam užtruko gana ilgai, ir tik po visų vaikų gimimo Aldona ir dar trys mokytojos iš Skapiškio vėl nutarė studijuoti - tik šį kartą kitą specialybę - pradinių klasių mokytojo. Galų gale 1978 metais studijos buvo baigtos.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
