|
|
|
Vėrinys TIKRAI MARGOS TOS VELYKOS
BanguolÄ— ALEKNIENÄ– |
2009−04−11 |
Kiek per savo gyvenimÄ… yra primarginusi Velykoms kiauÅ¡inių, KupiÅ¡kyje gyvenanti GenÄ— BeniulienÄ— nebesuskaiÄiuoja. Gražiais marguÄiais moteris kasmet pradžiugina ne tik savo artimuosius, bet ir bendradarbius, draugus ir pažįstamus.
Kaip gimsta margutis
G. BeniulienÄ— kiauÅ¡inius iÅ¡pieÅ¡ia vaÅ¡ku. Anot jos, marginimui tinka grynas biÄių vaÅ¡kas. Jį iÅ¡tirpinanti metalinÄ—je dėžutÄ—je. Viso darbo proceso metu tos dėžutÄ—s nenukelianti nuo ugnies, nes vaÅ¡kas turi bÅ«ti karÅ¡tas. Kad vaÅ¡kas iÅ¡ lÄ—to Å¡iltų, dėžutÄ™ su juo dedanti ne tiesiogiai ant ugnies, bet ant metalinio liepsnos skirstytuvo. Po to imanti medinį pieÅ¡tukÄ… su viename jo gale įtaisytu marÅ¡kinių smeigtuku ir, jį pamirkiusi į vaÅ¡kÄ…, pradedanti kiauÅ¡inių puoÅ¡ybÄ…. "Darbuotis reikia vikriai, atsargiai braukiant per lukÅ¡tÄ…. VaÅ¡ku dekoruoju nevirtus kiauÅ¡inius. Tai labai patogu. IÅ¡ anksto galiu bent Å¡imtÄ… marguÄių pasiruoÅ¡ti dažymui. VaÅ¡ku iÅ¡paiÅ¡ytus laikau Å¡aldytuve. Å eÅ¡tadienį, Velykų iÅ¡vakarÄ—se, užvirinu vandens, jį iÅ¡pilstau bent į 7 indus, į juos suberiu dažų. Jei dažai skirti medvilnei, dar įberiu druskos, o jei skirti vilnai, tai įpilu acto. KiauÅ¡inius dedu į atÅ¡aldytÄ… vandenį su dažais. Po to kaiÄiu indÄ…. Virti reikia ant nelabai kaitrios ugnies. PuodÄ… nuo ugnies nukeliu, kai iÅ¡kyla pirmieji vandens burbulai. KiauÅ¡inius iÅ¡imu samteliu, dedu ant delne laikomo skudurÄ—lio ir nuvalau vaÅ¡ko likuÄius. Paskui kiauÅ¡inį patepu laÅ¡inių bryzeliu. Tuomet jie gražiai blizga", - apie kiauÅ¡inių marginimÄ… ir dažymÄ… pasakojo paÅ¡nekovÄ—.
Pradžia vaikystėje
G. BeniulienÄ— pasakojo, kad kiauÅ¡inių marginimu susidomÄ—jo vaikystÄ—je. Ji užaugo Raseinių rajone, netoli Ariogalos, ButkiÅ¡kÄ—s kaime prie Dubysos. Jai, deÅ¡imtmetei mergaitei, tuomet didelį įspÅ«dį paliko kaimynų merginos per Velykas atneÅ¡ti gražiai nudažyti kiauÅ¡iniai. Taip ir sužinojusi apie kiauÅ¡inių marginimÄ… vaÅ¡ku. O kaip tÄ… reikia daryti, kaimynÄ— nenorÄ—jusi atskleisti. TaÄiau toks jos paslaptingumas suintrigavo ir pastÅ«mÄ—jo imtis paÄiai tos kiauÅ¡inių puoÅ¡ybos. "IÅ¡siplaudavau tuÅ¡Äias batų tepalo dėžutes, iÅ¡sitirpindavau jose vaÅ¡ko, uždÄ—jusi ant žarijų, ir, pasiÄ—musi degtukÄ…, bandydavau kiauÅ¡inius dekoruoti. Nuo Å¡io užsiÄ—mimo neatbaidÄ— ir pÅ«slÄ—s ant pirÅ¡tų, atsirasdavusios nubÄ—gus karÅ¡tam vaÅ¡kui nuo degtuko, nepyko ir mama, kad namus vaÅ¡ku smardinu. Augome Å¡eimoje Å¡eÅ¡i vaikai, tai mama ir be kiauÅ¡inių dažymo turÄ—jo užtektinai visokių rÅ«pesÄių. Taip nuo to laiko per kiekvienas Velykas ant stalo atsirasdavo mano dÄ—ka vaÅ¡ku iÅ¡gražintų kiauÅ¡inių", - sakÄ— paÅ¡nekovÄ—.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
