Nulijo lietus… NetikÄ—tas, Å¡iltas, vasariÅ¡kas. AnkstyvÄ… rytÄ… virÅ¡ bundanÄio miesto. Pro virtuvÄ—lÄ—s langÄ… įsibrovÄ™ saulÄ—s spinduliai iÅ¡dykÄ—liÅ¡kai žaidžia rytinÄ—s kavos puodelyje.
Keliauja debesys, apsunkÄ™ nuo lietaus. Ten, kur iÅ¡troÅ¡kusi žemÄ— laukia vandens. Keliausim ir mes Å¡iandien, genami tÅ«kstanÄio pareigų, ir svaigins nežinomybÄ—, kur bus mÅ«sų atokvÄ—pis, kas Å¡iandien mums dovanos gerumÄ…, kam patys iÅ¡tiesime rankÄ…: praÅ¡ymui, pagalbai, susitaikymui.
Sunku suplanuoti savo šeštadienį. Juk nesuplanavome ir vakarykštės dienos, nesitikėjome tiek daug saulės, išgirstų žodžių, niekada iki šiol nepatirto jausmo.
- PakalbÄ—kim šįkart apie meilÄ™, biÄiuliai, - norÄ—jau nedrÄ…siai pasiÅ«lyti ir nejuÄia pritilau: betgi tai ne žodžių realybÄ—, jÄ… reikia jausti, joje pasilikti, jos netekti, kad netikÄ—tai jÄ… atpažintum.
Å iam jausmui negalioja laiko dÄ—sniai. ŽiÅ«rÄ—k, kalbi su senole, vidurvasario saulei slenkant prie laidos, apie maudžianÄius sÄ…narius, neįvertintÄ… sunkų triÅ«sÄ… - rÅ«Å¡kanas veidas, nusvirusios rankos. O tik prabilk apie praeitį, apie pokario metais atÅ¡oktas gegužines, - pragiedrÄ—ja žvilgsnis, sugrįžta prisiminimai: arkliais važiuodavom, pÄ—sti keliaudavom, armonikos akordų pavilioti, pokÅ¡tus krÄ—sdavom. “Oi, gražios buvom, - Å¡elmiÅ¡kai Å¡ypsosi, - ilgom kasom, puoÅ¡niom suknutÄ—m pasirÄ—džiusiosâ€. IÅ¡ kur gi tas nesunkiai atpažįstamas džiaugsmas? JaunystÄ— kalba? Atminty neblÄ—stantis pirmosios meilÄ—s trapumas?
Iš meilės išeiname ir visą gyvenimą veržiamės jos link. Nepripažindami to, grūdinami negandų, paskendę darbuose, pasiklydę įsitikinimuose, išduodantys ir išduoti – visi esame reikalingi meilės.
Å is jausmas pasireiÅ¡kia skirtingais aspektais, priklausomi nuo santykio su aplinkiniu pasauliu. Lūždama konkreÄiuose santykiuose lyg prizmÄ—je, meilÄ—s energija sukelia tuos iÅ¡gyvenimus, kurie žmonių suvokiami, kaip meilÄ—. Kažkam esame nepakeiÄiami ir ypaÄ reikalingi draugai. Brangindami biÄiulius, negailÄ—dami daliname jiems save. Esame vaikai. Mylime tÄ—vus, taÄiau nuolat skaudiname juos: maiÅ¡taujame, žeidžiame, nuviliame. TÄ—vų meilÄ— – atlaidi ir supratinga. Ar pajutot kada, kokia besÄ…lygiÅ¡ka yra motinos meilÄ—? Ji nieko nereikalauja iÅ¡ savo kÅ«dikio, Å¡itos meilÄ—s priežastis yra mažo žmoguÄio egzistavimas. Deja, suaugÄ™ vyrai ir moterys labai retai taip myli vienas kitÄ…: dažnai mylime žmogų ne už tai, kad jis yra, bet koks jis yra.
Prisiminkime, kaip mes mylime jÅ«rÄ… ar kalnus. Mes nefiksuojame jų bÅ«senos, neužkariame jiems jokių pareigų, nekeliame jokių sÄ…lygų. AtvirkÅ¡Äiai – mums teikia džiaugsmÄ… įvairovÄ— ir kintamumas. JÅ«ra labai graži ir per Å¡tilį, ir per audrÄ…, ir vidurdienį, ir naktį, kai mÄ—nulio Å¡viesa žaidžia bangose, kuriose atsispindi žvaigždÄ—s. O rytÄ… kartais neįmanoma rasti ribos tarp dangaus ir vandens, rodos, jie susiliejÄ™ į viena, tarsi maudytumeisi danguje. Taip pat ir kalnai: jie gražūs ir žiemÄ…, ir vasarÄ…, ir tada, kai žydi alpinÄ—s pievos. Gera pasinerti į gamtos įvairovÄ™, mÄ—gautis netikÄ—tumais, jausti palaimÄ….
Su žmonėmis taip būna retai. Įsivaizduokit, jūs laukėte jo septintą, o jis atėjo aštuntą, ir dar rytą, ir dar ne pas jus – o jūs džiaugiatės jo elgesio įvairove ir spontaniškumu. Mažai tikėtina…
Žymus Rusijos psichologas Andrejus Lapinas labai taikliai apibÅ«dina daugelio suvokiamÄ… meilÄ—s modelį. MylÄ—dami žmogų, mes iÅ¡kristalizuojame mums labiausiai patinkanÄias jo savybes ir susikuriame tobulÄ… vaizdÄ…, kupinÄ… fiksuotų sampratų apie tÄ… asmenį. Tik geriau jį pažinus, paaiÅ¡kÄ—ja, jog susikurtas idealus paveikslas gerokai skiriasi nuo originalo, jis nepateisina lÅ«kesÄių, į situacijas reaguoja kitaip, nei pieÅ¡Ä— mÅ«sų vaizduotÄ—. “Tai, kas vyksta toliau, - teigia A. Lapinas, - netelpa į jokius rÄ—mus: mes imame taisyti originalÄ… taip, kad jis taptų panaÅ¡us į tÄ… įvaizdį, kurį neÅ¡iojamÄ—s savo galvoje.†Netrukus psichologas pateikia iÅ¡vadÄ…: “Jei norite žmogų pakeisti, jÅ«s nemylite jo.†Šitokie santykiai ilgainiui panaÅ¡Ä—ja į kontraktÄ…: duodami meilÄ™, tikimÄ—s mainais gauti už jÄ… tai, ko norÄ—tųsi. SÄ…lygomis apriboti jausmai varžo laisvÄ™, atima jÄ—gas. Juk vos susitikus, energija, rodos, tryÅ¡ko per kraÅ¡tus, o skiriasi – bejÄ—giai, liÅ«dni. Žinoma, kaltas ne pats jausmas, bet tai, kÄ… žmonÄ—s padaro su meile: netyÄia, nežinodami, kur nukreipti Å¡itų prisilietimo prie dieviÅ¡kumo momentų suteikiamÄ… energijÄ….
Vis dėlto ne vienas esame patyrę gilų jausmą, skirtą vienam asmeniui. Tebūnie jis truko tik akimirką, bet šito išgyvenimo, kuomet mylime žmogų tokį, koks jis yra, - užmiršti ar supainioti su kitais jausmais neįmanoma.
VÄ—liau daugelį kartų desperatiÅ¡kai pakartojame: nÄ—ra pasaulyje meilÄ—s, nÄ—ra tobulo žmogaus ir amžinų jausmų. Ir iÅ¡keliaujame į didelius miestus, ieÅ¡kodami naujų galimybių, pripažinimo, nuotykių. Vieni pavargÄ™ nuo rutinos, kiti nusivylÄ™ neiÅ¡sipildžiusiomis svajonÄ—mis, nebetikintys geresnio rytojaus pažadais, treti, manydami, kad Londono ar Paryžiaus saulÄ— Å¡vies skaisÄiau nei virÅ¡ Lietuvos sodybų ir laukų, o žmonÄ—s svetur bus atviresni biÄiuliÅ¡kam apsikabinimui, nei santÅ«rÅ«s ir nepatiklÅ«s gimtojo miestelio kaimynai.
Kas gi yra tokių kelionių variklis? Iš kur kyla nepatirtų išgyvenimų alkis? Gal tai tik paprastas noras užsimiršti, nieko negalvojant gerti į save naujus įspūdžius, veikla ir judėjimu užgesinti neišsipildžiusios tikrosios meilės troškulį, ar bandymas apgauti save, kad galbūt jos mums visai ir nereikia?
TaÄiau aplankÄ™ įspÅ«dingas katedras, įkopÄ™ į aukÅ¡Äiausius kalnus ar perÄ—jÄ™ dykumas, praeivių veiduose ieÅ¡kojÄ™ pažįstamų bruožų, iÅ¡Å¡vaistÄ™ skatikus menkavertÄ—ms atminimo dovanÄ—lÄ—ms, po ilgų kelionių pagaliau nurimstame prigludÄ™ prie laukianÄio mylimo žmogaus, mano vieno biÄiulio žodžiais tariant, “lyg netikÄ—dami, kad toks mažas kartais bÅ«na pasaulis – prasideda ir baigiasi žmogumi, kurį laikai glÄ—byje.â€
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.