|
|
|
Vėrinys PRAILGO LAUKTI VELYKų? TADA PAKALBÄ—KIM APIE JAS
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2009−03−28 |
Kito sekmadienio, balandžio penktosios, rytmetį daugelyje Å¡eimų anksÄiau pakirdusieji nuplaks kadugio Å¡akelÄ—mis miegalius ir tai bus ženklas, jog ir Velykos - gamtos visiÅ¡ko atbudimo ir žmogaus dvasios stiprybÄ—s prisikÄ—limo Å¡ventÄ— - visiÅ¡kai Äia pat.
Pagal laiką, kai Velykos beveik balandžio viduryje, jos - nei ankstyvos, nei vėlyvos. Pats geriausias metas švęsti, nes žemės darbai tikrai dar nerūpės. O švaros dienoje, per didįjį Ketvirtadienį, pavasario nesuvaldomas vėjas, tegu ir debesų pridengta saulė garantuotai suspės iki vakaro išbalinti ir išdžiovinti visus skalbinius.
Nekantraudami laukdami Å v. Velykų, paskubinom ir mes keletÄ… paÅ¡nekovų apie paÄiÄ… iÅ¡kiliausiÄ… nuo metų pradžios Å¡ventÄ™ mintimis pasidalyti.
BirutÄ— VARANAUSKAITÄ–: " Jeigu mano mamytÄ— bÅ«tų sulaukusi Å¡io pavasario, tai bÅ«Äiau sveikinusi jÄ… su Å¡imtuoju gimtadieniu. TaÄiau iki Å¡iol Abejutuose (Alizavos seniÅ«nija) iÅ¡likusi tik sodyba, kurioje ir aÅ¡ užaugau.
Gyvenome neturtingai, todÄ—l ir mÅ«sų Å¡ventÄ—s bÅ«davo paprastos. TaÄiau Velykoms pyrago, sausainių mamytÄ— bÅ«tinai iÅ¡kepdavo, taip pat iÅ¡virdavo ir Å¡altienos. Pamenu, prie kiauÅ¡inių dažymo visada prisidÄ—davo ir senelis Petras Giniotis.
Kiaušinius dažydavome su svogūnų lukštais, karklų, juodalksnių žieve. Išvirdavo ir visai baltų. Su vašku marginti išmokome daug vėliau, jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo.
Pamenu, kaimo vaikai sueidavo ridenti kiauÅ¡inių, taÄiau mane ir brolį mama ne visada leisdavo iÅ¡eiti iÅ¡ namų, nes pasitaikydavo, kad paaugliai tokiuose žaidimuose ir susipykdavo, ir apsikumÅ¡Äiuodavo".
Bronislovas TUMONIS: " Mano vaikystÄ—s prisiminimai apie Velykas - žodžiais sunkiai apibÅ«dinami. Laukdavom tos Å¡ventÄ—s tikrai ne vien dÄ—l sotesnio kÄ…snio. Keistas jaudulys apimdavo tos dienos ankstyvÄ… rytÄ… pradÄ—jus ruoÅ¡tis į bažnyÄiÄ…. Mums iÅ¡ Jurkupių kaimo iki Salų bÅ«davo penki kilometrai, taÄiau, kiek pamenu, eidavome pÄ—sÄiomis, dažniausiai didesniu pulku - su kaimynais.
Po pamaldų sugrįžusių namo laukdavo Å¡ventiniai pietÅ«s. Dažniausiai bÅ«davo soÄiai pavalgyti Å¡viežiai rÅ«kytos virtos deÅ¡ros su kopÅ«stais ir bulvÄ—mis, suaugusieji vaiÅ¡indavosi ir naminiu alumi. Bet pirmuÄiausia muÅ¡davome kiauÅ¡inius. Velykas kaimieÄiai Å¡vÄ™sdavo tris dienas, tai užtekdavo laiko vieniems pas kitus apsilankyti. Žinoma, ne tuÅ¡Äiomis, vis neÅ¡davomÄ—s po kelis marguÄius. IÅ¡bandydavome kiauÅ¡inių kevalo tvirtumÄ… juos dauždami, loÅ¡davome jais ridendami sausesnÄ—je vietoje kieme, o kai lauke bÅ«davo Å¡alta - tai ir troboje ant stalo, nes Å¡is kaimieÄių Å¡eimynų baldas bÅ«davo ir dviejų metrų ilgumo.
Jau daug metų gyvenu KupiÅ¡kyje ir džiaugiuosi, kad Velykos iÅ¡likusios man labai jaukia Å¡vente. Kasmet prie bendro stalo susÄ—dame artimi giminÄ—s, gyvenantieji po vienu stogu. Sulaukiame ir sveÄių. Ir ant stalo nieko netrÅ«ksta, ir kalbos turime užtektinai. Ir tomis valandomis daug smagiau kÄ… nors iÅ¡ praeities ar dabartinio gyvenimo gražaus prisiminti, negu dejuoti, kaip sunku gyventi, nors ir ne visada taip iÅ¡ tikrųjų yra."
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
