|
|
|
Vėrinys LAIÅ¡KAS SAU€¦
Nora NORVILAITÄ– |
2009−03−07 |
Pirmas smegenų Å¡uolis - iÅ¡ koÅ¡maro į realybÄ™, pirmas žvilgsnis - į lubas. Viskas lyg ir savo vietoje, su tomis paÄiomis grimasomis, besikeiÄianÄiomis daugybÄ™ kartų per parÄ…. Pirmi judesiai - svetimi, automatiÅ¡ki ir sustingÄ™. Visada - tas pats, tie patys ritualai.
Pirmi pasakyti žodžiai - pasisveikinimo, bet tikrai - ne. "Maximoje" kojinÄ—ms nuolaida n procentų, nektarinams nn procentų. AÅ¡ pirkau, pirkau, o tu, tu?" Mintyse: "Ko tyli? Meluok - pirkau n pÄ—dkelnių, nn puodų, o dar, neįsivaizduojat, kÄ… pamaÄiau".
Tai viena XXI amžiaus akimirka - pilnas plastikinis "Maxima" maiÅ¡as, bent pusÅ¡imtis sms žinuÄių, kompiuterinÄ—s iÅ¡daigos. Ir galingiausi magiÅ¡ki žodžiai kaip užkeikimai arba kažkieno mums siųsti prakeiksmai: "REIKIA. PIRKTI. SUMOKÄ–TI. BŪTINAI". Jeigu norÄ—si pabÄ—gti nuo Å¡ių žodžių, bÅ«si netoks. BÅ«si deformuotas, jeigu apie tai nekalbÄ—si, neįrodysi Å¡ių reiÅ¡kinių svarbos. Diena po dienos, naktis po nakties, kaip nenutrÅ«kstanti grandinÄ—: "BÄ—k, bÄ—k, kad suspÄ—tum pirkti, reikÄ—ti, mokÄ—ti. Atsiduok ir pamirÅ¡k GYVENIMÄ„".
Klausimas iš anapus telefono: "Ar tu spėji gyventi?" Atsakymas: "O kas tai yra gyventi, o tai ne spazmiškai judėti nuo ryto iki vakaro? Ne košmaruose vykdyti neaiškias misijas". Anapusinis balsas šeria per smegenis: "Ne, ne, ne! Gyventi - džiaugtis viskuo ir visais, atsipalaiduoti, dovanoti ir skleisti gėrį".
GÄ—ris, meilÄ—, tiesa, pakantumas, tolerancija - kažkur girdÄ—tos sÄ…vokos. Kniausiuosi po save norÄ—dama surasti jų likuÄius. JauÄiu, kad kažkur buvo, tikrai buvo. Bet va, atminties neliko, kur nukiÅ¡au - teks ieÅ¡koti kaip stiklo smiltelÄ—s per klaidÄ… atsidÅ«rusios ant grindų. Galvoju, kad tai dalis manÄ™s, kad reikia surasti, bet vis kažkas trukdo - gal ne ta smiltelÄ—, gal ne Äia ieÅ¡kau…
Kaip sugrįžti į save? Kava - kad pabustum, tabletÄ— - kad iÅ¡tvertum, kita - kad užmigtum. Kas esu ir ko noriu? "Nežinau, nežinau, jau nebežinau, dabar nežinau…". Sustingusi gatvÄ— verÄia judÄ—ti greiÄiau ir greiÄiau. Sniegas traÅ¡ka po kojomis toks idealus ir vienkartinis. Sniegas - pats tobuliausias - baltu sluoksniu padengia viskÄ…, kas nepanaÅ¡u į tobulumÄ…. O gal sniegas yra siela? Gal tai siela be nereikalingų poreikių?
Jo sluoksnis mąžta akyse, gali suspausti jį saujoje - paleisti kaip negatyvias mintis ar leisti joms iÅ¡tirpti. LÄ—tinu žingsnį, galvoju, kokių žmogiÅ¡kumo apraiÅ¡kų paieÅ¡koti aplinkui. TrakÅ¡teli raktas paÅ¡to dėžutÄ—je. IÅ¡lenda "Maximos" monstriukas, kvieÄiantis pirkti, griebti, o paskui mÄ…styti reikia ar ne. Dar iÅ¡krenta laiÅ¡kai. Bet juk ne… Tai tik krÅ«va sÄ…skaitų. O taip norÄ—tųsi, taip norÄ—tųsi kažkokio žodžio, užraÅ¡yto ranka. GalbÅ«t kažko, skirto tik man.
Tiek to, jeigu niekas nerašo jums laiškų, parašykite laišką sau, kad ir mintyse. Gal tai bus žingsnis į save, į pavasarį…
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
