|
|
|
Vėrinys TRAUKINIų DUNKSÄ—JIMAS VARATINSKAMS NEįKYRI
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2009−02−21 |
Pas EleonorÄ… ir AlgimantÄ… Varatinskus atvedÄ— smalsumas. PaprasÄiausiai magÄ—jo sužinoti, kaip gyvena žmonÄ—s Å¡alia geležinkelio.
Pagalvodavo net apie karÄ…
IÅ¡ tikrųjų - kitos trobos, kuri bÅ«tų dar arÄiau bÄ—gių, KupiÅ¡kio Å¡iame pakraÅ¡tyje ir neaptiksime. TaÄiau dabartiniai jos Å¡eimininkai dÄ—l savosios situacijos nesiskundžia. Pasak moters, jei kas kelintÄ… valandÄ… nepradundÄ—tų traukinys, jaustųsi nesmagiai. Tai patyrÄ— prieÅ¡ keliolika metų, blokados laikotarpiu. Naktimis be garvežių Å«kavimo baimindavosi, kad gali bÅ«ti prasidÄ—jÄ™s karas…
Tuo metu, kai mes Å¡nekuÄiavomÄ—s apie dabar, rodos, tokius nereikÅ¡mingus dalykus, tarp nutolstanÄių bÄ—gių žibintų buvo įsimaiÅ¡iusi ir vos pakilusi vasario mÄ—nulio įspÅ«dinga pilnatis. Apakintas keleivinio traukinio RokiÅ¡kin Å¡ilumvežio Å¡viesos galÄ—jai mÄ—nulio ir nepastebÄ—ti.
"Keleiviniu traukiniu retai bevažinėjame, - dalijosi mintimis Varatinskai. - Nebent atsitinka taip, kad būtinai reikia atsidurti Panevėžyje, o, tarkim, važiuoti automobiliu kelias slidus ar pernakt šėlta pūgos".
O Å¡iaip geležinkelio kaimynystÄ— jiems įprasta nuo vaikystÄ—s, nes abiejų augta SkapiÅ¡kio seniÅ«nijos vietovÄ—je, kuriÄ… nuo užpraÄ—jusio Å¡imtmeÄio pabaigos kerta ne koks siaurukas, o tikras geležinkelis.
TraukÄ— miestas
E. VaratinskienÄ— paminÄ—jo savo gimtÄ…jį ŽardeliÅ¡kių kaimÄ…. Dabar tokio jau ir nebÄ—ra. Kiek nuo Smetonos laikų Äia dar buvo iÅ¡likusių sodybų, jas daugiau kaip prieÅ¡ trisdeÅ¡imt metų nuÅ¡lavÄ— melioracija.
Ji pasakojo, kad tuomet su Algirdu galÄ—jo kurtis bet kurioje stambesnÄ—je iÅ¡ aplinkinių gyvenvieÄių, taÄiau juos traukÄ— tolimesniam gyvenimui apsistoti arÄiau miesto.
Moteris prisiminÄ— niekada nenorÄ—jusi dirbti kolÅ«kyje, nors su jo laukų darbais siejo cukrinių runkelių ravÄ—jimo, nudorojimo, linų rovimo normos. Pirmosios jos pareigos buvo laiÅ¡kaneÅ¡Ä—s. "Spaudos ir paÅ¡to siuntų kasdien bÅ«davo pilnas krepÅ¡ys, - akcentavo E. VaratinskienÄ—. - Kone kasdien susidarydavo per trisdeÅ¡imt kilometrų kelio - pÄ—sÄiomis, dviraÄiu, raitomis ar važeliu, - žiÅ«rint, koks metų laikas ir kelias".
Vienu metu ir A. Varatinskas, geležinkelininkas nuo aÅ¡tuoniolikos metų, buvo perÄ—jÄ™s dirbti kitur - į miÅ¡kų Å«kį, taÄiau po kelerių metų vÄ—l buvo tarp senų pažįstamų. VÄ—liau dar kartÄ… bandÄ™s imtis geriau apmokamo darbo, tuokart priemiestiniame kolÅ«kyje, juolab kad ir butÄ… Å¡eimai ten suteikÄ—. Bet netrukus sugrįžo prie jam įprasto nelengvo ir palyginti griežtokos tvarkos darbo.
Geležinkelio remontininko atlyginimas, Varatinskų pasakojimu, buvo nedidelis, taÄiau tas, kuris netingÄ—jo, turÄ—jo sÄ…lygas užsiimti pagalbiniu Å«kiu. Gyvuliams iÅ¡laikyti gaudavo geležinkelio teritorijoje esanÄių pievų, nedrausdavo jose susiarti rėžių javams, bulvÄ—ms. Dar leisdavo nemokamai sunkvežimiu Å¡ienÄ…, kurÄ… parsivežti.
Todėl ir jų šeima visada laikė karvę, užsiaugindavo ir mėsos. Jie ūkininkėliais liko ir sulaukę pensinio amžiaus, tik pastaruoju metu žemės plotas keleriopai didesnis - kiek jos Eleonorai priklausė tėvų palikimo.
Pieno lieka ir sūriams
Už penkių kilometrų toji valda, vasarÄ…, kai ten ganomos karvÄ—s, vargo susidaro, - pasakojo Varatinskai. Buvo apsisprendÄ™ laikyti tik vienÄ… žalÄ…jÄ…, taÄiau ir vÄ—l augina telyÄiÄ…, nes paprasÄiausiai gaila tokios geros karvÄ—s palikuonÄ—s atsisakyti. Jų Pupa po apsiverÅ¡iavimo ir iki trisdeÅ¡imties litrų baltymingo pienuko duoda, tad per savaitÄ™ keletÄ… sÅ«rių suslÄ—gti moteriai kone privaloma, - kur kitur ir dÄ—tų pienÄ…, kai artimiausias jo supirkimo punktas už trijų kilometrų - Å epetoje. Be to, pajamos už jį nepadengtų kelionÄ—s iÅ¡laidų.
Moteris prisiminÄ— skaiÄiusi, jog karvÄ—, kai su ja gražiai elgiamasi, kai vardu Å¡aukiama, daugiau ir pieno atleidžia. Ä®prasta jiems apsiverÅ¡iavusiÄ…jÄ… duonos rieke su druska, dar krekenos užlaÅ¡inus, pavaiÅ¡inti.
Buvo žinybinis namukas
Varatinskai pasakojo, jog Å¡iÄ… sodybÄ…, kaip ir daugelis kitų buvusių žinybinių butų nuomininkų, vÄ—liau lengvatinÄ—mis sÄ…lygomis nusipirko. "Anoks Äia pastatas, - nusiÅ¡ypsojo Å¡eimininkas, - jame bÅ«davo apgyvendinamas kelio ruožo meistras, už sienos jis turÄ—jo ir tarnybinÄ™ patalpÄ… su atskiru įėjimu".
Å eimininkai atkreipÄ— dÄ—mesį ir į kiemo pakraÅ¡tyje stÅ«ksanÄiÄ… nuo kažkurios pervažos atgabentÄ… bÅ«delÄ™. Nuo seniai Äia ji. PrisiminÄ— rudenis, kai meistro valda kvepÄ—davo obuoliais, juos suruoÅ¡ti supirkÄ—jams bÅ«davo kvieÄiami talkon ir kelio ruožo darbininkai.
Važiuodavo deficitų
Ilgametis geležinkelininkas A. Varatinskas prisiminė, jog kasmet gaudavo vieną nemokamą kelialapį nuvykti į kurį nors TSRS miestą, o kitu galėjo naudotis Lietuvoje. Ne visada jais paįvairindavo savo atostogas. Bet kai Algirdas susitaupė motociklui, tai jo pirkti Maskvon važiavo nemokamai. Kitą kartą giminės moterys priprašė, kad nuvažiuotų į Leningradą pripirkti medvilninių siūlų lovatiesių, staltiesių, užuolaidų audinių apmatams.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
