|
|
|
Vėrinys PEIZAžų TAPYTOJA BE PALETÄ—S
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2009−01−17 |
Tautodailininkė Aldona Bivainienė, aplankyta Jos 85-ojo gimtadienio proga, suskubo paaiškinti, jog šis butukas yra jau keturioliktoji jos gyvenamoji vieta.
Ir ne atsitiktinė, o išsvajota
PrisiminÄ—: dar visai vaikas su mama iÅ¡ KaraliÅ«nų kaimo į KupiÅ¡kį apie deÅ¡imt kilometrų eidavo pÄ—sÄiomis. Pavargusios pirmiausia mieste užsukdavo aplankyti pas kepÄ—jÄ… LeÅ¡ÄinskÄ… tarnavusios už jÄ… augesnÄ—s sesers Janinos. "Å eimininkÄ— tuoj pat liepdavo jai pavaiÅ¡inti mus bandelÄ—mis ir arbata. Taip iÅ¡ mažens ir susidariau nuomonÄ™, kad mieste gyvenimas daug lengvesnis, "saldesnis" negu kaime. O už KupiÅ¡kį niekur negali bÅ«ti geriau".
Po tų žodžių jubiliatė susirūpino: "Gal ir mes pasivaišinkime arbata?"
Paskui kartu išėjome į balkoną pažiūrėti, koks Kupos upės slėnio vaizdas jai matyti, daug kartų mintimis grįžome į vietas ir laiką, kuriame jai ne tik buvo lemta gyventi, bet dar ir atrasti savąjį pašaukimą, nenusivilti pirmaisiais kūrybiniais bandymais.
Pašaukimas slėpėsi už kampo
Pasak A. Bivainienės, jeigu nebūtų buvusi anuomet kitų pastebėta, priimta į savamokslių kūrėjų draugiją, kuri ir padėjo susigaudyti tame pašaukime, tai jos gyvenimas - panašus į daugelio.
SusituokÄ™ dar Antrojo pasaulinio karo metais, su vyru Alfonsu užaugino dukteris AlbertÄ… ir GražinÄ…, sÅ«nų Audrių. Visus vaikus iÅ¡mokslino. Deja, vyro ir vyresniosios dukters jau nebÄ—ra tarp gyvųjų. Turi ne tik Å¡eÅ¡ias anÅ«kes, du vaikaiÄius, bet jau ir provaikaiÄių. IÅ¡ jaunimo yra dirbanÄių ir užsienyje.
Su meniÅ¡kos sielos žmogumi besikalbanÄiam neiÅ¡vengti ir tradicinio klausimo: iÅ¡ ko perÄ—mÄ—t tÄ… dieviÅ¡kÄ…jÄ… dovanÄ…, su kuo jÄ…ja pasidalijot?
Pasak ponios Aldonos, iÅ¡ meninÄ—s kÅ«rybos gyvena jaunylÄ—s dukters Å¡eima, nes žentas Gintaras - keramikas, o jam talkininkauja tekstilÄ—s dailininkÄ—s specialybÄ™ įgijusi Gražina. TaÄiau kuri iÅ¡ jų trijų dukterų galÄ—tų rinktis kÅ«rybÄ…, moÄiutÄ— nenorÄ—jo spÄ—lioti, nes vienas nuo mažumÄ—s, o kitas jau suaugÄ™s su tokiais apsisprendimais susiduria. Vlados ir Audriaus Bivainių (tai tautodailininkÄ—s sÅ«naus Å¡eima) dukros Ernos meniniai gabumai mokykloje irgi buvo pastebÄ—ti, taÄiau mergina pasirinko tiksliųjų mokslų studijas.
Troba kvepėdavo medžiu
Kuo ilgiau šnekamės, tuo abiem darosi aiškiau, jog tų kūrybinių genų paveldėta ir iš jos tėvelio Simono Matulionio giminės.
Dviejų seserų ir Å¡eÅ¡ių brolių Å¡eimoje užaugusi Aldona BivainienÄ— (MatulionytÄ—) prisiminÄ—, kad jos tÄ—velis KupiÅ¡kio kraÅ¡te buvo žinomas baldininkas: darydavo spintas, komodas, lovas, stalus. Tai bÅ«davo turtingesnių Å«kininkų ir amatininkų užsakymai. Pas juos ir gyvendavo, kol bÅ«davo darbo. Gaudavo knygų paskaityti. Ji garantuota, jog Simono Matulionio rankų darbo baldų dar tikrai yra ne vienos senos trobos seklyÄioje. Pati irgi yra iÅ¡saugojusi jai tÄ—vo sumeistrautÄ… pasoginÄ™ spintÄ…. TeisybÄ—, baldui visiÅ¡kai baigti prireikÄ— ir brolio Jono rankų.
Dalydamasi prisiminimais, tautodailininkÄ— A. BivainienÄ— sakÄ—, kad visi jos broliai medžio apdailos darbų mokÄ—si nuo mažumÄ—s, jų gryÄios gyvenant Padegsnyje ir KaraliÅ«nuose žiemÄ… kvepÄ—davusios nuo priobliuotų skiedrų. Kiekvienas vyriÅ¡kis mokÄ—davo pasitaisyti batus.
Mokslino siuvÄ—ja
Jai, prisiminÄ— A. BivainienÄ—, tÄ—vų buvo pažadÄ—ta, jog po kelerių piemenavimo vasarų bus leidžiama mokytis siuvÄ—ja. Juolab kad ne per toliausiai, PalÄ—venÄ—je, buvo ir garsi "svieto rÄ—dytoja" Ona PetrauskienÄ—. TaÄiau paauglÄ— Aldona tam ne vienerių metų mokslui dar turÄ—jo ir pasiruoÅ¡ti. Nuo gimimo ji buvo kairiarankÄ—, o siuvÄ—ja, vyresniųjų manymu, su tokia mokine nesivarginsianti, tai vis buvo kontroliuojama, kad įprastų viskÄ… daryti ir su deÅ¡iniÄ…ja ranka. Pavyko Aldonai atsikratyti kairiarankystÄ—s, kuri, pasak genetikos žinovų, esanti bÅ«dinga meniniais gabumais apdovanotiems asmenims.
BaigÄ— ji tuos trijų žiemų siuvimo kursus, taÄiau amatininke netapo, nes ir siuvimo maÅ¡inos ilgai neturÄ—jo. Be to, pokario metais ir audinių pirkti nebÅ«davo, o iÅ¡ kelių senų siuvinių durstinÄ—ti naujÄ… drabužį jai nepatikdavo.
"Tapyti iÅ¡ abiejų rankų nepraktikavau, taÄiau kai kuriais raÅ¡tais nerti pavykdavo ir nepersukinÄ—jant mezginio", - prisiminÄ— A. BivainienÄ— dienas, kai pakaitaliodavo savo pomÄ—gius.
Mieliausias paveikslas
ŽvelgÄ—me į vienÄ… iÅ¡ jai brangiausių paveikslų ant sienos ties stalu. "VieÅ¡intų gatvelÄ—"… Tai iÅ¡ tikrųjų tas takas, kuriuo daug metų jos ir Å¡eimynykÅ¡Äių vaikÅ¡Äiota.
Pirmojo jos nutapyto Å¡io peizažo kažkam labai prireikÄ— - sveÄias ieÅ¡kojo dovanos. PardavÄ—. TaÄiau dÄ—l tokio savo poelgio Aldona sielojosi tol, kol nenutapÄ— kito, visiÅ¡kai tokio pat.
PaÅ¡nekovÄ— užsiminÄ—, jog per penkiasdeÅ¡imt kÅ«rybinÄ—s veiklos metų yra nutapiusi gal ir penkis Å¡imtus paveikslų. PusÄ— iÅ¡ jų - ir kitiems parodyti. Å irdžiai paÄius mieliausius pasilikusi "savajam fondui". Tik nežinanti, koks bus jų tolimesnis likimas, juk savosios galerijos tai neįsteigusi…
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
