|
|
|
Vėrinys DAINIUS BARDAUSKAS:
Nida Å ULCIENÄ– |
2008−12−27 |
 ArtÄ—jant metų pabaigai kiekvienas ilgimÄ—s kažko paprasto, bet gero. Norisi sužinoti kuo daugiau apie tuos žmones, kuriems sekasi, kurie sugeba džiaugtis gyvenimu. Nors kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įdomus, taÄiau daugiausiai galime pasimokyti iÅ¡ tų, kurie nebijo permainų, drÄ…siai siekia tikslo.
Apie save, savo darbÄ… ir pomÄ—gius su laikraÅ¡Äio skaitytojais sutiko pasidalinti daugumai kupiÅ¡kÄ—nų gerai pažįstamas Dainius Bardauskas.
Permainų nebijojo
Gimęs Juodpėnų kaime, o vidurinę mokyklą baigęs Šimonyse, studijuoti D. Bardauskas išvyko į Kauno veterinarijos akademiją. "Galiu didžiuotis, kad baigiau šią aukštąją mokyklą, nes ten ruošė labai stiprius specialistus, buvo puiki mokymo ir praktinė bazė, - sakė pašnekovas. - Veterinarijos gydytojo specialybę pasirinkau ne atsitiktinai. Esu kaimo vaikas, ir nuo mažų dienų mano aplinkoje buvo gyvuliukai".
Baigęs mokslus D. Bardauskas liko ištikimas savam kraštui, todėl grįžo dirbti į Šimonių kolūkį veterinarijos gydytoju.
Vėliau gyvenimo permainų ratas nepastebimai įsisuko. Iš pradžių teko padirbėti Šimonių seniūnijos seniūnu, paskui rajono žemės ūkio skyriaus vedėju. Didžiausias išbandymas buvo dalyvavimas konkurse Kupiškio pensionato direktoriaus pareigoms eiti.
Pasak D. Bardausko, jeigu iki tol visas buvusias pareigas dar buvo galima tarpusavyje susieti, tai šios - visiškai nauja sritis.
"Apie Kupiškio pensionatą žinojau tik tiek, kad kažkur prie Šepetos yra tokia įstaiga, tarp žmonių nelabai gražiai vadinama", - prisiminė pašnekovas.
Devyneri darbo metai buvo nelengvi, taÄiau prasmingi. Vilniaus universitete baigtos specializuotos socialinio darbo studijos, o po metų apsigintas ir socialinio darbo magistro laipsnis.
Dviejų kolektyvų vadovas
"DarbÄ… galima dirbti dvejopai: už pinigus ir už pinigus, bet su "dÅ«Å¡ia", kaip liaudyje sakoma, - atvirauja D. Bardauskas. - Galiu pasidžiaugti, kad mÅ«sų pensionato darbuotojų kolektyve didžioji dauguma dirba ne vien už pinigus. Suprantama, kad vien gerais norais Å¡eimos nepamaitinsi - svarbu ir atlygis už darbÄ…, taÄiau tai, kur įdÄ—ta ir Å¡irdies dalelÄ—, pastebi visi".
Kalbėdamas apie darbą pensionate, pašnekovas sakė, kad jam tenka vadovauti lyg dviem kolektyvams - pensionato darbuotojų ir gyventojų. Čia gyvenantys visas savo bėdas, skaudulius ar džiaugsmus skuba išsakyti ne tik darbuotojams, bet ir direktoriui.
"Pensionate gyvenanÄių žmonių pasaulio matymas yra kitoks negu mÅ«sų. Jų akimis mes su savo problemomis atrodome chaotiÅ¡ki. IÅ¡ Å¡ių negalios prispaustų žmonių galime pasimokyti nuoÅ¡irdumo, atvirumo - jie tiesÄ… iÅ¡sako be didelių iÅ¡vedžiojimų", - kalbÄ—jo apie pensionato gyventojus paÅ¡nekovas.
Apie politikÄ…
Į politikos kelią D. Bardauskas pasuko taip pat ne atsitiktinai. Dar besimokydamas mokykloje pajuto susidomėjimą istorija, o iš išlikusių atmintyje senelio ir savo tėvo pasakojimų apie Smetonos laikus suprato, kad to meto istorijos vadovėliuose aprašoma Lietuvos istorija ne visai atitinka tiesą. Apie tai mokykloje ne kartą diskutavo su istorijos mokytoja.
Paskui likimas kartas nuo karto suvesdavo su tremtiniais, kurių pasakojimai negalÄ—jo palikti abejingo. Taip pamažu ir pakrypo deÅ¡iniųjų pažiÅ«rų politikų link - jau 10 metų, kai yra tos paÄios partijos narys.
"Jeigu žmogus sugeba pakeisti savo pažiÅ«ras kelis kartus per metus, manau, kad tai daug pasako apie jo asmenybÄ™. Man tai nepriimtina, - dÄ—stÄ— savo nuomonÄ™ D. Bardauskas. - Suprantama, aÅ¡ irgi ne su visais savo partijos sprendimais sutinku, turiu savo nuomonÄ™, taÄiau bÄ—gioti iÅ¡ vienos partijos į kitÄ… nesiruoÅ¡iu".
PomÄ—giai
Pagrindinis pomėgis, išlikęs nuo vaikystės, - žvejyba. Dar būdamas vaikas, kartą priėjo pasmalsauti, ką veikia prie kūdros su meškere rankoje nepažįstama moteris. Ji pamokė vaiką, kaip žuvį pagauti. "Taip viskas ir prasidėjo nuo pirmojo karosiuko. Gaila, kad dabar šiam pomėgiui lieka vis mažiau laiko", - sakė pašnekovas.
Kitas gana neįprastas hobi - jo jaunystÄ—s laikų muzikos įrašų kolekcionavimas. Dabar jau ne viskÄ… galima gauti, taÄiau kartais visai netikÄ—tai suranda vertingų įrašų. Apie pomÄ—gį žino ir prekiaujantys jais, todÄ—l kartais iÅ¡ prekeivių sulaukia vertingų pasiÅ«lymų. Å is pomÄ—gis nÄ—ra labai pigus, taÄiau, anot D. Bardausko, ne viskas vertinama pinigais.
Per Å¡ventes - visi kartu
Dar bÅ«dami maži vaikai, abu su jaunesniuoju broliu labiausiai laukdavo Å¡ių artÄ—janÄių Å¡venÄių. Tuo metu, kai vieÅ¡ai buvo draudžiama Å¡vÄ™sti KalÄ—das, didesnÄ— Å¡ventÄ— buvo Naujieji metai, nes tada ateidavo Senelis Å altis su dovanomis.
"Kad yra tikras Senelis Å altis, tikÄ—jome gana ilgai, nes tÄ—velis vis sakydavo: "Å tai, pažiÅ«rÄ—k, sniege rogių vėžės, matyt, jau netoliese važinÄ—ja pas vaikus Senelis Å altis". Kaip nepatikÄ—si, jeigu pats matai žymes sniege, - pasakoja apie vaikystÄ—s prisiminimus paÅ¡nekovas. - O kalbant apie KÅ«Äias, tai labiausiai patikdavo, ir pats skaniausias kÅ«Äių valgis bÅ«davo kÅ«Äiukai - pas mus juos dar vadindavo porpeliais. Porpelius kepdavo tik kartÄ… per metus - ne taip, kaip dabar, kai galima nusipirkti prieÅ¡ pora mÄ—nesių parduotuvÄ—je".
IÅ¡ vaikystÄ—s atÄ—jusi tradicija - per didžiÄ…sias metų Å¡ventes visiems bÅ«ti kartu, kurios ir dabar Bardauskų Å¡eima nelaužo. Prie KÅ«Äių stalo sÄ—da kelios kartos, todÄ—l vienais metais vyksta pas žmonos tÄ—vus, o kitais - pas savo mamÄ….
Skaityti komentarus (3)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
