Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

IN MEMORIAM

2004−12−14 0

Adomas Petrauskas
1914 10 06 – 2004 12 11
Ir mano sutemų tylus artėjimas
Toks liūdnas ir brangus.
Kažkas už durų kalba Libera,
Kažkas išeina iš namų toks geras, toks brangus…
B. Brazdžionis
Neteko suvalgyti baltos Dievo duonos šv. Kūčių vakare muziejininkui, etninės kultūros saugotojui ir puoselėtojui, Kupiškio rajono garbės piliečiui Adomui Petrauskui.
Neseniai atšventęs savo 90 metų jubiliejų, užauginęs vienturtę dukrą, suspėjęs pamatyti anūkės šeimą, įkūręs ir prižiūrėjęs muziejų, 2004 m. gruodžio 11-osios ankstų rytą užgeso kaip žvakelė. Jis į amžinojo poilsio vietą išėjo su savo gyvenimo būdo credo “Kas su Dievu pradeda, tam ir Dievas padeda„.
Niekada Uoginių kaime prie muziejaus lankytojų nebesutiks geraširdis, šmaikštusis pasakotojas, dainininkas Adomėlis. Jį taip vadino artimieji. Tačiau užtekdavo su juo pabendrauti kelias valandas ir galėdavai suprasti, kad tai nepaprastas žmogus. Kiekvienam lankytojui smigo jo vaizdingas žodis į širdį ir protą. Išminties nereikėjo pasiimti iš knygų. Dali savo gyvenimo filosofijos jis paveldėjo iš gimdytojų, o likusią suformavo meilė akmeniui, medžiui, istorinėms vertybėms, galiausiai žmogui.
Gimė A. Petrauskas 1914 m. spalio 6 d. Uoginių kaime, Kupiškio rajone. Vidutinio ūkininko sūnus su trimis seserimis vaikystę praleido smėlingoje gimtojo kaimo žemėje. Kartu su kitais mažaisiais uoginiečiais ketverius metus bėgo į pradinę mokyklą. Juos pasitikdavo ir išlydėdavo mokytoja Elena Kairienė. Nelemta buvo šviesuoliui palikti tėviškės. Gimtojoje tėvų sodyboje, prie šimtamečių ąžuolų, netoliese esančio Pyvesos upelio, pralėkė 90 jo gyvenimo metų.
Turėdamas gražų balsą nuo 13 metų pradėjo giedoti Antašavos bažnyčios chore. Vyresnioji karta pažinojo Adomą kaip balsingą dainorių, vakaruškų organizatorių bei vietos spektaklių artistą, žmogų, kurį galėjai paklausti patarimo, bet kada paprašyti pagalbos, pasitikėti jo teisingumu. Niekas nematė jo dejuojančio, besiskundžiančio. Apie save jis nemėgo kalbėti. Gal kartais ir vienišas likdavo?
Linksmas, nuoširdus, užsispyręs, visada kažko nekasdieniško beieškantis – pasakytų beveik kiekvienas Uoginių kaimo žmogus.
Viskas prasidėjo nuo galulaukių apžiūrėjimo, medžio šaknų ir akmenų čiupinėjimo. Prisilietęs prie šių gamtos grožybių, jas pavertė nuostabiais žvėreliais, gyvulėliais, pasakų herojais. Stengdavosi prie patikusio medžio kamieno pridėti rūpintojėlį, nes už tikėjimo simbolių eksponavimą tekdavo daug pakovoti. Vos tik sužinodavo kur yra kažkas išskirtinesnio, tuojau ten skubėdavo. Taip per kelias dešimtis metų sodyboje prisiglaudė aplinkinių kaimų akmenys, medžių šakos, melioracijos išdraskytų vienkiemių senieji daiktai. Ypač A. Petrauskas didžiuodavosi juodaisiais ąžuolais, kuriuos jis nuo Pyvesos upės, kur jie tūkstantmečius buvo išgulėję, parsivežė į savo sodybą. Gal jie Adomui suteikdavo tvirtybės?
Garsusis muziejus atsirado nuo mažos vyželės. Per vieną suėjimą timptelėjus virvelę nukrito dukters Onutės vyža. Jis pakabino apavą ant vinelės ir pasakė: “Bus muziejus„. Vežta, tempta, dėta, prižiūrėta, rankomis apglostyta – taip iki pasakymo “nebeturiu sveikatos„. Pagarba tautos praeičiai plačiai išgarsino A. Petrausko vardą ir kitų aplinkinių kaimų žmonių pastangomis sukurtas muziejus.
Ne vien muziejaus pasižiūrėti, bet ir susitikti su pačiu Adomu atvykdavo žmonės iš visos Lietuvos ir kitų valstybių. Nepamiršdavo šio kampelio aplankyti jo kartos įžymūs kraštiečiai. Čia atvykstantys pamato, kaip mūsų protėvių gyventa, kokį jiems teko vargą pakelti. Ypač subtiliai byloja didi paprastų žmonelių išmintis, atsiskleidžianti per tą nuostabų mokėjimą palengvinti sau vargus, saugoti jėgas, siekti geresnio gyvenimo.
Per visą gyvenimą sukauptas vertybes A. Petrauskas 1990 m. padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei. Uoginiuose įkurtas muziejus tapo Kupiškio etnografijos muziejaus filialu, kurio rinkinių fondą sudaro 2092 raštijos, fotografijos, dailės, buities etnografijos, gamtos eksponatai. Už išsaugotas neįkainojamas vertybes giliam mūsų tautos praeities, jos būdo, gražiausių bruožų pažinimui 2001 m. birželio 21 d. A. Petrauskui suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečio vardas. Be to, suspėta šviesuoliui sulaukus garbingo amžiaus įrengti istorinę-etnografinę ekspoziciją. Per gimtadienius ir užsukus į muziejų pasakyti gerumo, pagarbos žodžiai bei paroda pirmame bokšto aukšte lieka gražiausia dovana žmogui, visą gyvenimą paaukojusiam dvasinėms ir materialinėms tautos praeities šaknims išsaugoti.
A. Petrauskas nugyveno tokį gyvenimą, kokį jam skyrė Aukščiausiasis. Uoginių kaimo kapinaitėse, po žalių pušų skara, bus jo amžinieji namai. Tegul šviesuolio atmintis būna gyva žodyje, pažinojusiųjų širdies kertelėse, rasotam gėlės žiede… ir pildosi Vaižganto žodžiai: “Kas gražu, atsilieps, kas teisinga, nemirs, nors vandeniu, kalnais apklok„.