|
|
|
Vėrinys TALKININKAI DÄ—KODAVO Už GARDų MAISTÄ…
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2008−09−27 |
 BirutÄ—s VasilienÄ—s pamÄ—gta saulÄ—tomis dienomis poilsio vieta - ant suolelio trobos pasienyje. Girdi žilagalvÄ—, kaip protarpiais bumbsi į žemÄ™ obuolys ar kriauÅ¡Ä—. O anapus namo gatve vis Å¡niokÅ¡teli pravažiuojanÄios maÅ¡inos.
"Gal ir neįsivaizduojate, koks judÄ—jimas bÅ«davo Äia prieÅ¡ dvideÅ¡imt ir daugiau metų. Juk tas pastatas kitoje gatvÄ—s pusÄ—je - buvusio Å imonių kolÅ«kio kontora, - pasakojo moteris, pabrėždama, jog nuo ankstyvo ryto iki vÄ—lumos Äia zujo Å«kio vadovų, specialistų "gaziukai" ir motociklai, netrÅ«kdavo kontrolierių ir iÅ¡ rajono". O kai bÅ«davo darželyje, tai vis tekdavÄ™ atsakinÄ—ti į praeinanÄių žmonių pasveikinimus.
Parūpo sužinoti, kuo senolė yra dirbusi, kad tiek daug pažįstamų turėjo.
"Paprasta kolūkietė buvau, - prisiminė ji darbingo amžiaus metus. - Kaip ir kitos moterys, triūsdavau laukuose. Žinodavom, kad atlygis už darbadienius bus labai menkas, bet kitos išeities nebuvo - liepdavo ir eidavom į laukus ar fermas. O man rūpėdavo, kad vyras Stasys, dirbęs brigadininku Bugailiškiuose, už kokius suvėluotus darbus nebūtų vadovų baramas".
Kai pradėjo talkininkus iš miestų į kolūkį vežti, tai B. Vasilienė buvo prikalbinta šeimininkauti. Ji prisiminė, jog labai nedrąsu buvo apsiimti maistą kelioms dešimtims žmonių ruošti. Studentai, technikumų moksleiviai kaime užsibūdavo kelias savaites - kol nukasdavo bulves, nuraudavo daržoves, išvalydavo grūdus sandėliuose. Tokiems pagalbininkams, kiek šiai moteriai žinoma, už darbą kolūkyje nebuvo mokama, užtat maistas porcijomis nebūdavo dalijamas, valgydavo, kiek kuris norėdavo, o šeimininkėms smagu būdavo girdėti jų dėkojimus už skanų valgį. " O ko jis nebus gardus, sotus? Daržovės - iš savų laukų, mėsytė - iš kolūkio fermų", - prisiminė pašnekovė anuos rudenis.
Pasak B. Vasilienės, vėliau tapo įprasta ruošti pietus ir savo kolūkio žmonėms, dirbantiems prie derliaus dorojimo. "Tai ir vėl kelioms moterims visą mėnesį tekdavo triūsti prie puodų", - parodė ji į pastatą kieme. Tada Vasiliai Šimonyse buvo visai neseniai įsikūrę.
DevintÄ…jÄ… deÅ¡imtį metų įpusÄ—jusi moteris užsiminÄ—, kad jos kartos mergaitÄ—s namų ruoÅ¡os, Å¡eimininkavimo mokydavosi iÅ¡ savo mamų ir moÄiuÄių, todÄ—l, pamena, kad jÄ… ir kitas bendraamžes labai sudomino žinia, jog Å imonyse vyks kulinarijos užsiÄ—mimai. Mokytoja atvažiuodavo iÅ¡ KupiÅ¡kio. Lankiusios Å¡iuos kursus moterys ir mergaitÄ—s aplinkinių buvo laikomos už kitas namų Å¡eimininkes mokytesnÄ—mis ir kaimynų, giminaiÄių, kai prireikdavo, pradÄ—tos kvietinÄ—ti vaiÅ¡ių ruoÅ¡ti. "Taip ir aÅ¡ tapau kiek labiau žinoma Å¡eimininkÄ—", - prisiminÄ— dar prieÅ¡kario laikus B. VasilienÄ—.
Lydėdama iš savo kiemo korespondentę, ji sakė, kad šalia jo esantis keliašakis medžio stuobrys primena jai skaudžias netektis. Palaidojo vyrą, dukterį, sūnų, vaikaitį. "Bet dar ne vieniša, - guodė save moteris. - Sūnus Albertas su šeima gyvena Pakruojyje, stengiasi kuo dažniau aplankyti, nepamiršta manęs ir vaikaitis Marius, gyvenantis Kaune, anūkė Audra iš Panevėžio".
Jei ko labai prireikia, sunkiai vaikštanti senolė nujuda pas kurią nors iš artimiausių kaimynių. Taip pat ji sakė, jog kartais tikrai laukia, kad kas nors paklaustų, ar turi duonos, nes parduotuvę pasiekti jai per sunku.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
