Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

MINTYS, PERSKAIČIUS PUSKARININKIO FELIKSO MANIONIOATSIMINIMUS

Vida JONUŠYTĖ

2004−11−23 0

Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė ir mūsų, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos jaunųjų muziejininkų, vadovė Aušra Jonušytė pasiūlė pasidomėti mūsų kariuomenės istorija. Aš žinojau, kad Kupiškio etnografijos muziejuje surinktas buvusio nepriklausomos Lietuvos Kupiškio karinio dalinio puskarininkio Felikso Manionio atsiminimų pluoštelis. Juos peskaičius, man kilo mintis parašyti šį rašinį.
„Oi, kad sukuos ratu, kad sukuos, net ginklas baigia išlįsti iš dėklo. Nepatogu, ką gi darysi, privaloma juk su savim visur nešiotis. Nepatogumus atperka pati šventė - visuomenės suartėjimo su kariuomene, gardi košė ir kitų aštuoniolikmečių kompanija. Pakaks čia linksmintis, ryt reikia būti žvaliam, priėjo eilė šaudykloje. Stengiuosi, norisi kiekvienam važiuoti į Kauną, į varžybas, o koks malonumas jei laimėčiau ženkliuką „Geriausiam šauliui“.
Tik linksminausi, o dabar, šeštą valandą, verčia iš lovų, greitai tvarkomės, priedo skubam pusryčiauti. Beveik kasdien ta pati griežta rutina. Nusibosta, tačiau diena taip greitai pralekia, kad tarnybos metų kaip nebūta.
Kai pamenu pačią pradžią kariuomenėje, tai iš dalies šiek tiek žavėjausi ja, geras aprūpinimas, gauni mundurą, milinę, kareiviškas kelnes, aulinius odos batus. Pradėjus nešioti kareiviškus batus, imdavo juokas, mat kaukšėjo batų pasagėlės“.
Tai eilutė iš Felikso Manionio prisiminimų. Jo gyvenimas tuo metu, kai tarnavo kariuomenėje, atspindi XX a. pradžios Lietuvos kariuomenės tikrovę. Iš tikrųjų kariuomenėje jau nebuvo taip blogai, o jei ji dar tenkino tuometinius materialinius poreikius ir nereikėjo dalyvauti jokiame mūšyje ar kare - tai ir labai gerai. Juk tie metai buvo neramūs. Galbūt per griežtai vertinu, bet ir pati buvau susižavėjusi bei domėjausi tarnavimu kariuomenėje. Tam turi būti pasiruošęs morališkai, į viską žvelgti nesentimentaliai.
Su klase buvom išvykę į ekskursiją po Panevėžio rajoną, užsukom į Pajuostę. Labiausiai domėjausi karine tarnyba, merginų tarnavimu kariuomenėje. Viskas labai pasikeitė nuo tų laikų, bet, galvodama apie kariuomenę ir apie su ja susijusius dalykus, visada prisimenu praeities kovas, jose dalyvavusius žmones. Be to, ir F. Manioniui į čia rengiamus apmokymus vasarą tekdavo ateiti pėščiomis iš Kupiškio. Jei jie vykdavo toliau nei už šimto kilometrų,– kareivius veždavo traukiniu. Šioks toks vienodos rutinos paįvairinimas.
„Mes bent tris mėnesius praleisdavome poligone kiekvieną vasarą. Mūsų trijose kuopose buvo trys šimtai šešiasdešimt kareivių ir apie penkiasdešimt karininkų. Karininkai, kurie nenorėdavo dėvėti kareiviškos uniformos, patys siūdavosi pas siuvėjus, o batus - pas batsiuvius“, - rašo F. Manionis.