|
|
|
Vėrinys SAVÄ™S PAžINIMO VIGILIJA MOKOSI VIS NUODUGNIAU
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2008−07−19 |
 Kai Vigiliją Grigienę paprašiau papasakoti apie savo gyvenimą, ji atsikalbinėjo, jog kitam jame nieko įdomaus nėra.
Tada sutarėme pasikalbėti apie pasaulį. Pagal šios sąvokos populiariausią supratimą: visa, kas nepažinta, kas toliau nuo mūsų, tai ir yra tas pasaulis.
TÄ—vo pamokos - įsimenanÄios
Jų Å¡eima gyveno ŽižmariÅ¡kiuose. Po tÄ—velių Joanos ir Mykolo KlimaviÄių sparneliais augo Å¡eÅ¡iese. VasarÄ… laisvesnieji nuo sunkesnių darbų, kur buvÄ™ kur nebuvÄ™, bÄ—gdavo į puÅ¡ynÄ—lį - uogauti, grybauti.
KartÄ… Vigilija, dar vaikas, mÄ—lynių rinkti iÅ¡Ä—jo viena. TÄ… įvykį prisiminusi, ji pasakojo:"Uogų buvo, bet kad ir pintinÄ™ buvau pasiÄ—musi paÄiÄ… didžiausiÄ…. O su nepilna grįžti - nesmagu".
Dar niekada taip ilgai nebuvo tekę užsibūti miške. Išnirusi iš jo, žiūri, kad jau ir tėvelis pakluonėje lūkuriuoja, sakė, kad jau ruošėsi eiti pašūkalioti, nes nuo tokio ilgo rinkimo galėjo ir galvelė man apsisukti.
Kol visi dar buvo tėvelių namuose, pasakojo V. Grigienė, kiekvienas vis nešė į juos pagal jėgas, kaip tos voverės, nes gyventi kolūkyje buvo tikrai sunku.
Dabar apie tuos laikus pagalvojanti: aplinkui užtektinai pievų buvo, kad ir prastesnių, taÄiau gyvulių daugiau laikyti neleisdavo. Sunku suprasti, kodÄ—l.
Pasakojo, kad jos tÄ—tis buvo raÅ¡tingas žmogus, mÄ—gÄ—jas knygas skaityti ir net eilÄ—raÅ¡Äius deklamuoti, todÄ—l ir nedideliame jų kolÅ«kyje vis kokių pareigų įsiÅ«lydavo: brigadininko ar fermos vedÄ—jo. Ne naujiena jam buvo matyti, kaip žmonÄ—s vis kÄ… nors pasiima. Bet ne apie juos pasakodavo vaikams, o savo bÅ«tÄ… ar pramanytÄ… nutikimÄ…, kad teisingumo pamokytų. Antai, Ä—jÄ™s pro rugių gubas ir pamanÄ™s, kad reikÄ—tų pakraÅ¡tyje lauko gulintį pÄ—dÄ… į namus parneÅ¡ti - viÅ¡toms palesinÄ—ti, nes kolÅ«kieÄiams leisdavo tik miežių keliolika arų pasisÄ—ti. Bet tuoj pat susizgribÄ™s: kaip galÄ—jusi jam tokia pikta mintis ateiti. "Svetimo nereikia, geriau mažiau turÄ—t", - taip jis labai dažnai pabaigdavo savo mintį.
NebÅ«davo jų Å¡eimos žmonių Å¡nekoj vietos ir Å¡iurkÅ¡Äiam žodžiui, juolab neÅ¡vankybei. TÄ—velis tuoj pat sÅ«nus ar kitus vaikinus perspÄ—davo: "Kad daugiau tokių dalykų negirdÄ—Äiau".
Sekmadieniais vis kas nors iÅ¡ Å¡eimos eidavo į bažnyÄiÄ…. "Jei į jÄ… susiruoÅ¡davo tik mama, tai namuose likusieji vaikai su tÄ—veliu melsdavomÄ—s", - prisiminÄ— ji prieÅ¡ penkiasdeÅ¡imt metų bÅ«davusius Å¡ventadienius.
"Ateina tetulytė…"
V. GrigienÄ— pasakojo, jog vaikystÄ—s, paauglystÄ—s sekmadieniai jai įsiminÄ— ir dÄ—l kito dalyko: bÅ«davo priimta giminÄ—ms vieniems pas kitus lankytis. Jokia kita proga, o vien todÄ—l, kad sekmadienis, arba kad jau seniau matÄ—si. Žinoma, ne visai tuÅ¡Äiomis eidavo - su lauktuvÄ—mis, kokių tuo metu savo namuose turÄ—davo: kÄ… nors iÅ¡ sodo derliaus, Å¡viežios duonos ar pyrago gabalÄ… neÅ¡davosi.
Vigilija sakÄ—, kad ji nejuÄiomis ir dabar taip pasielgianti, nes toks supratimas iÅ¡ vaikystÄ—s, jog reikia bendrauti, dalytis. Tai vis Å¡iltos spalvos tetų GrubinskienÄ—s, PaÅ¡keviÄienÄ—s, dÄ—dÄ—s Kosto paveikslams.
Pamena ji, kiek mamai buvo džiaugsmo, kai iš Sibiro grįžo jos brolis Juozas Barzdenis. Kuo įstengė skubėjo pati, siuntė vaikus su dubenėliais į jo namus padėti. Apgailestavo pašnekovė, kad iš senosios kartos žmonių, kurie jai buvo ir išliko šiek tiek paslaptingi, beturi tik dėdiną Aldoną Barzdenienę. Likusi dėkinga tėveliams, kad jai krikšto mama buvo pakviesta Bronė Perekšlienė, iš kurios paūgėjusi išmoko pažinti, paruošti vaistažoles, patikėti, kad tie augalėliai padeda daugybės lengvesnių negalavimų atsikratyti.
V. GrigienÄ— džiaugÄ—si, kad iki Å¡iol turinti pas kÄ… užsukti, kai pasiilgsta savo gimtinÄ—s. Tame kaime dabar Å«kininkauja pusbrolis RiÄardas Barzdenis, į tÄ—viÅ¡kÄ—s laukus nuvyksta kartu su AntaÅ¡avoje gyvenanÄia seserimi Janina ÄŒemeriene, kitais giminaiÄiais.
Tarp skaiÄių
Vigilija sakÄ—, jog vaikystÄ—je jai buvo patarinÄ—jama mokytis siuvÄ—ja. Gal todÄ—l, kad teta ZosytÄ— GrubinskienÄ— buvo apylinkÄ—je gerbiama to amato meistrÄ—. Nepasirinkusi Å¡io amato savo profesija, taÄiau kad jo pasimokÄ—, V. GrigienÄ— esanti labai patenkinta. “Jis ir vaikus auginant taupiau gyventi labai padÄ—jo, ir paÄiai savo modelio drabužiais iki Å¡iol smagu puoÅ¡tisâ€, - tvirtino mano paÅ¡nekovÄ—.
O profesijÄ… rinkosi kitÄ…. Nors vidurinÄ™ mokyklÄ… Vigilija baigÄ— gyvendama pas seserį Ramygaloje, taÄiau ir AntaÅ¡avoje buvo žinoma, kad matematika jai buvo vienas iÅ¡ mÄ—gstamiausių dalykų. PakvietÄ— jÄ… dÄ—styti aÅ¡tuonmetÄ—je mokykloje šį dalykÄ…, žinoma, su sÄ…lyga, kad ir aukÅ¡tojoje mokykloje studijuos matematikÄ…. Buvo įstojusi ir į institutÄ…, taÄiau šį siekį vÄ—liau teko keisti: sukÅ«rÄ— Å¡eimÄ…, susilaukÄ— vaikų ir apsisprendÄ—, kad jais rÅ«pintis svarbiau, negu iÅ¡ visų galių siekti diplomo. "VÄ—liau jie už mane tai padarÄ—", - samprotavo apie gyvenimo keliÄ… paÅ¡nekovÄ—.
Antai sÅ«nus Rimas baigÄ— matematikos studijas Vilniaus universitete. Ir marÄios Ilonos tokia pat specialybÄ—. Jie abu įsikÅ«rÄ™ sostinÄ—je, dirba "Å viesos studijoje", augina sÅ«nelius Aistį ir LaurynÄ…. SÅ«nus Vaidas profesinÄ—je mokykloje įgijo Å¡altkalvio specialybÄ™, jis su žmona Daiva ir sÅ«neliu Aivaru gyvena Garliavoje. Už sÅ«nus daug jaunesnÄ— dukra Asta irgi jau savarankiÅ¡ka, baigusi Kauno technologijos universitetÄ… susirado kompiuterininkÄ—s darbÄ… Vilniuje.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
