Yra žmonių, kuriems likimas Å¡ypsosi net ir paÄiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kai atrodo, kad nÄ—ra jokios vilties. Žilagalviai senoliai anÅ«kams pasakoja neįtikimiausias istorijas iÅ¡ savo jaunystÄ—s - kartais tai lyg scenarijus filmui, o ne tikrai kažkada buvÄ™ įvykiai.
Su vienu iÅ¡ tokių laimÄ—s kÅ«dikių, patyrusiu daugybÄ™ iÅ¡bandymų, dabar jau sulaukusiu 87-erių metų, ir kalbamÄ—s. PranciÅ¡kui RuÅ¡Ä—nui, gyvenanÄiam Skverbų kaime, jaunystÄ— buvo tikrai audringa - jam pavyko atsilaikyti prieÅ¡ dvi okupacines kariuomenes - rusų ir vokieÄių.
Nuo rusų kariuomenės išgelbėjo liga
1941-aisiais atÄ—jus į LietuvÄ… okupacinei rusų kariuomenei, PranciÅ¡kui RuÅ¡Ä—nui, 20-meÄiui jaunuoliui, vykdant rusų iÅ¡leistÄ… įsakymÄ… reikÄ—jo eiti į vadinamÄ… rusų mokyklÄ… mokytis rusų kalbos. Be jo, iÅ¡ Skverbų kaimo dar trys jaunuoliai turÄ—jo mokytis rusiÅ¡kai kalbÄ—ti ir raÅ¡yti. Tų rusiÅ¡kų mokslų, anot P. RuÅ¡Ä—no, ilgai ragauti neteko, nes visi jaunuoliai buvo sukviesti į pratybas - teko bÄ—gti krosÄ… - rusai rinko tinkamus kariuomenÄ—je tarnauti. "NuÄ—jau pas gydytojÄ… ÄŒerniauskÄ…, papraÅ¡iau pažymos, kad iÅ¡raÅ¡ytų, jog skauda krÅ«tinÄ™ ir negaliu bÄ—gti. IÅ¡raÅ¡Ä— tÄ… pažymÄ… ir taip nuo rusų kariuomenÄ—s tam kartui iÅ¡sisukau", - pasakoja P. RuÅ¡Ä—nas.
Padėjo geležinkelininkai
PrasidÄ—jus karui, Å¡eimininkauti pradÄ—jo vokieÄiai - jiems irgi armijoje reikÄ—jo pastiprinimo, todÄ—l teko slapstytis. KartÄ… naktį, apie pirmÄ… valandÄ…, pas draugÄ… loÅ¡iant kortomis, į vidų įsiveržė policininkas, suÄ—mÄ— visus ten buvusius ir iÅ¡vežė į DvariÅ¡kiuose buvusiÄ… taip vadinamÄ… "turmelÄ™". "SÄ—džiu toj "turmelÄ—j", neramu, nes namiÅ¡kiai nežino, kas atsitiko, o praneÅ¡ti negaliu. Gerai, kad netoliese buvo kelias, kuriuo į SubaÄiaus malÅ«nÄ… net naktimis žmonÄ—s važiavo užsiimti eilÄ—s, kad susimaltų miltus. PamatÄ™s atvažiuojant vežimÄ…, pradÄ—jau Å¡aukti, daužyti langÄ…. Sustojo žmogus ir priÄ—jÄ™s paklausÄ—, ko reikia. Nors jo nepažinojau, bet papraÅ¡iau, kad nuvažiavÄ™s į kaimÄ… praneÅ¡tų tÄ—vams, kas atsitiko. Taip sužinojo tÄ—vai, kad esu uždarytas", - pasakojo P. RuÅ¡Ä—nas.
Paskui iÅ¡ "turmelÄ—s", kartu su kitais sulaikytaisiais, P. RuÅ¡Ä—nas buvo perkeltas į SubaÄiuje esanÄiÄ… komendantÅ«rÄ…. Sulaikytųjų vežė tris vežimus, o juos saugojo tik vienas policininkas. Jis, suprasdamas, kad visi kaliniai gali iÅ¡sibÄ—gioti, praÅ¡Ä— dabar nebÄ—gti, o palaukti, kol juos atiduos vokieÄių komendantui - tada jau tegul visi elgiasi kaip nori. Bet taip jau atsitiko, kad komendantÅ«roje iÅ¡ viso kalinių pulko liko tik PranciÅ¡kus su dar vienu jaunuoliu. IÅ¡ ten pasprukti buvo gana sunku - pirmas bandymas nepavyko, todÄ—l teko palaukti kito, tinkamesnio momento.
Buvo Trijų Karalių Å¡ventÄ—, jau temo ir siautÄ— pÅ«ga. NuvarÄ— abu suimtuosius vokietis prie traukinio, suraÅ¡Ä—, kas tokie ir iÅ¡ kur, atrodÄ—, kad blÄ—sta paskutinÄ— viltis pasprukti. Staiga pamatÄ—, kad jų link susigūžę ateina trys geležinkelieÄiai, o atlydÄ—jÄ™s vokietis tuo metu buvo nusisukÄ™s ir kažkÄ… darÄ—. "AÅ¡ greitai įsimaiÅ¡iau į tų vyrų tarpÄ… ir kartu su jais nuÄ—jau tolyn. Paskui palaukÄ—m ir laukais pasiekiau namus. Kaimynas mane pamatÄ™s dar pajuokavo: "Tai kÄ…, jau atitarnavai?". Užlipau namie ant peÄiaus suÅ¡ilti, kai į duris pasibeldÄ— policija. Puoliau bÄ—gti, bet greitai suÄiupo. Taip jau atsitiko, kad pagavo tas pats policininkas, kuris tada vienas tris vežimus sulaikytųjų lydÄ—jo. PaklausÄ—, kodÄ—l pabÄ—gau, o aÅ¡ atsakiau, kad pats tada sakÄ—, kad, kai bÅ«sim komendantÅ«roj, galim elgtis kaip norim, tai ir pabÄ—gau. Paleido, nes iÅ¡ tikrųjų ne manÄ™s, o kito vaikinuko ieÅ¡kojo ", - pasakojo P. RuÅ¡Ä—nas apie nelengvÄ… keliÄ… namo.
Taip PranciÅ¡kui pasisekÄ— iÅ¡vengti tarnybos vokieÄių kariuomenÄ—je, tik broliui likimas nenusisekÄ—. Sugavo jį vokieÄiai ir iÅ¡vežė darbams į VokietijÄ… - ten ir mirÄ—.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.