Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

MOKSLEIVIUS DAŽNIAUSIAI SLEGIA EMOCIJŲ NAŠTA

Jurgita ŽIUKAITĖ

2004−11−06 0

Kiekvienas savo gyvenime susiduriame su didesniais ir mažesniais psichologiniais sunkumais, išgyvenimais, krizėmis. Daugelį dvasinių negalavimų galime įveikti padedami psichologų. Apie tai, kokios problemos dažniausiai kamuoja moksleivius, ar jie linkę atsiverti ir išsikalbėti apie juos slegiančias bėdas, kalbėjomės su Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos psichologe Kristina JACKEVIČIENE.
Koks psichologo vaidmuo mokykloje? Ar vaikai jumis pasitiki?
Gimnazijoje vykdomas tėvų, moksleivių, pedagogų psichologinis švietimas. I-IV gimnazijos klasių moksleiviai lanko psichologijos pamokas. Nemažai ateina konsultuotis individualiai. Per metus užsuka 70-80 mokinių, t.y. 15-16 proc. Besikreipiančių kasmet daugėja. Palaipsniui imama suprasti, kad padedant specialistui galima įveikti daugelį dvasinių negalavimų. Dalis vaikų kreipiasi patys, kai kuriuos pakviečiu. Ateina ir tėvų, mokytojų. Per metus pasikonsultuoti, pagilinti psichologinių žinių užsuka trečdalis pedagogų. Dažniausiai juos domina klausimai susiję su mokiniais, auklėtiniais.
Esate baigusi profesijų patarėjų kursus. Kuo galite padėti moksleiviams šioje srityje?
Ši sritis jaunimui labai svarbi: kaip neprašauti, pasirinkti profesiją pagal savo poreikius. Psichologas jiems padeda pažinti save, be to, dėl tokio neutralaus klausimo mokiniai kreipiasi nesivaržydami. Neretai tada, kai supranta, kad psichologas nėra gydytojas, prabyla ir apie asmenines problemas. Kai vaikas turi tikslą, daugiau dėmesio kreipia į ateitį, ir emocinės problemos nublanksta. Atliekame profesinio orientavimo testus, per pamoką informacijos apie įvairias specialybes ieškome interneto pulapiuose. Jos tikrai užtenka, galbūt kartais tik noro pasidomėti pritrūksta. Šiuo klausimu vaikai gali ieškoti informacijos bibliotekoje, kreiptis į mane, auklėtojas, direktorės pavaduotoją. Renkantis profilį, būsimą profesiją lengviausia tiems, kurie jau žino, ko nori, ir po truputį to siekia. Sudėtingiau, kai vaikas nori visko iš karto ir nežino, kuria linkme pasukti.
Skaudu girdėti, kai vaikų norą siekti žinių, gerai mokytis slopina tėvai, sakantys, kad jų pastangos bevaisės, kadangi dėl šeimos socialinės padėties negalės mokytis toliau. Tokiu atveju susiaurėja gyvenimo prasmė, vaikui tarsi uždedamos lubos. Nereikėtų gesinti vaikų noro tobulėti, iš anksto orientuoti nesėkmei. Pasitaiko ir priešingų pavyzdžių – kai tėvai nori, kad jų vaikas siektų aukštumų, o pastarajam to visai nereikia.
Gimnazistų gretos vis pasipildo naujais veidais. Ar nekyla adaptacijos problemų, įtampos tarp miesto ir kaimo mokinių?
Adaptacijos tyrimai, atlikti su gimnazistais pirmokais, parodė vidutinį vaikų tarpasmeninio nerimo lygį. Šiek tiek labiau nerimaujama dėl mokslų. Iš kitų, mažesnių mokyklų atvykę vaikai turi prisitaikyti prie pakitusios aplinkos. Natūralu, kad kai vienoje klasėje mokosi apie 30 mokinių, sumažėja dėmesys atskiram vaikui. Formuojant klases, kad vaikui būtų drąsiau, atsižvelgiama į tai, su kuo jis norėtų mokytis. Stengiamasi, jog į tą pačią klasę patektų nors vienas jo draugas.